Pirmiausia aš apie save – esu išsilavinusi 30 metų moteris, vieniša mama, iš pašalpų negyvenu, nerašysiu kaip CV, kad siekiu nuolat tobulėti, bet turiu gerą darbą, mano vaikas turi tėvą, kuris bendrauja ir išlaiko.
Tiesiog gyvenime taip susiklostė, kad likau vieniša, jau šešeri metai. Per šį laiką buvo keletas gražių draugysčių. Gražiuoju ir išsiskyrėme, nors nesutapdavo požiūriai, likdavome draugais.
Bet ši istorija ne apie tai. Visa tai nuvedė iki pažinties interneto platybėse su 32 metų vyriškiu. Mandagus, malonus bendravimas po truputį augo į santykius. Kaip jis pats prisistatė, nebuvo vedęs, vaikų neturi, gyvena kartu su mama, seserimi ir jos sugyventiniu Skuode.
Pradėjome susitikinėti, supažindinau su savo šeima, tačiau jis nenoriai pasakojo apie savo šeimą. Po poros apsilankymų pas mane, nes mus skyrė tikrai nemažas atstumas, jis paskambino pasakyti, kad jo šeima blogos nuomonės apie mane.
Pamanysite, tai aišku, taip nutinka, kad būna nepatinka žmogus, bet aplinkybės tokios, kad manęs jo šeima nepažinojo – net vardo mano nežinojo. Jis tiesiog pasakė: „Turiu draugę, ji turi vaiką“.
Iš pradžių jis nekreipė į tai dėmesio, bet jam buvo kategoriškai uždrausta su manimi bendrauti. Jam buvo liepta pasirinkti – šeima ar moteris su vaiku, nes „jų kieme svetimo kojos nelakstys“.
Nežinau, kurio laikmečio palikimas toks požiūris... Pasijaučiau tikrai pažeminta, nors tam pagrindo nebuvo. Neliesiu pykčio dėl nenusisekusių santykių, tiesiog noriu pasakyti toms moterims, kurios socialiniame tinkle prisistato mokytojomis, tautodailininkėmis, meno kūrėjomis – moterys su vaikais taip pat žmonės, bent aš savo situacijoje neieškau vaikui tėvo, nes jis jį turi.
Mes, vienišos mamos, nesame „sugadintos“. Ir nežinau, kaip pedagogės gali būti tokios moralės ir skleisti kultūrą, būti išlaikomos valstybės, kai tuo tarpu aš, būdama vieniša mama, pati save išsilaikau. Kokį paveldą gali puoselėti tokie žmonės ir mokyti mūsų vaikus?
