Gyvenu provincijoje ir nesusišneku su vilniete drauge – ji nėra to mačiusi

Ji vilnietė tik septintus metus ir... jau nesupranta, kaip gyvena paprasti mažų miestelių žmogeliukai. 

Nekalbu apie pinigus. Savaime suprantama, pragyvenimas sostinėje ir pragyvenimas mažame tingiame miestelyje – du skirtingi dalykai. Mes puikiai išsiverčiame su mažesne suma nei draugės šeima. Ji gauna trigubai daugiau, bet jų šeimai to neužtenka. Tai normalu. Didesnis miestas, didesnės išlaidos. 

Nebesusišnekame dėl kitų, skaudesnių dalykų. Draugė gyvena Vilniaus burbule ir jau nebemato nieko už burbulo ribų. 

Ji nesupranta, kaip mokytojas gali šaukti ant mokinių. Jos dukros klasėje mokosi vien padorių šeimų vaikai. Nėra vaikštančių po klasę, mėtančių daiktus, siuntinėjančių kitus skersai ir išilgai. 

Mano draugė tokio vaiko apskritai nėra mačiusi. Ji net netiki tokius egzistuojant. 

O aš mačiau. Ir ne kartą. Pavyzdžiui tada, kai pakaitomis ėjome į pirmąją klasę, sėdėjome pamokose. Tik taip galėjome būti tikri, kad parsivesime namo nesužalotus savo vaikus. 

Ji nesuvokia, kad yra pirmokėlių, su kuriais neįmanoma susišnekėti. Draugė tiki, kad viską galima sutvarkyti motyvuojančiomis kalbomis. 

Ji niekada nesusidūrė su vaikais, kurių žodyne tik trys frazės, kartojamos lyg užstrigusiame įraše: „pi...k na...“; čiulpk b...“ ir „su..dinsiu“ . Jos nuomone, vaikai negali žinoti tokių išsireiškimų, ką jau ten vartoti. 

Ji netiki, kad yra agresyvių ir nesuvaldomų vaikų. Ji niekad nematė, kaip antrokėlis per pertrauką pasiunta ant mokytojos, paleidžia kuprinę jai į veidą. Nepamatys, kaip po kabinetą skraido kėdės. Nepamatys klasės sienų, nukeverzotų nešvankiais piešiniais. Nepamatys vaiko, be jokios priežasties vožiančio kitam į veidą kumščiu. Nepamatys vaiko su įniršiu draskančio sąsiuvinį, o paskui mėtančio daiktus į visas puses. Negirdės, kaip jis klykia. Kodėl? Nes mokytoja liepė rašyti. 

Aš visa tai mačiau savomis akimis. Jai niekada neteks patirti to nenusakomo skausmo, kai dukra grįžta į namus raudodama. Nes ją ir vėl nuskriaudė: išrovė kuokštą plaukų, įspyrė į pilvą, trenkė per galvą sunkia kuprine, apdraskė veidą iki kraujo, atėmė pietums įdėtus pinigus. 

Ji nežino, ką reiškia atvažiuoti po pamokų pavėlavus penkias minutes ir pamatyti, kaip koridoriuje būrys berniūkščių spardo ant grindų gulintį tavo vaiką. Spardo ir garsiai juokiasi. 

Mano draugė niekada nesužinos, kaip sunku suvokti savo bejėgiškumą, kai nėra iš kur laukti pagalbos.

Ji oriai pasiūlytų pasikalbėti su smurtautojų tėvais. Kreiptis į mokyklos administraciją. Gal net (o siaube!) į vaikų teises. Pasiūlytų dešimtis būdų išspręsti situaciją. Nesuvokdama: išbandyti visi įmanomi variantai. Niekas neveikia. Suprantate? Niekas.

Mano draugė gyvena palaimingą saugų gyvenimą. Jame nėra vietos baimei ir bejėgiškumui. 

Ji nežino, kaip jaučiasi tėvai, metų metus kenčiantys ir bijantys dėl savo vaikų. Nežino to baisaus įtūžio, kada pamatai skriaudikus, o jie vaiposi tau į veidą. Nes nieko jiems nebus.
 
Ji nežino, kad yra tėvų, ginančių smurtaujančius vaikus aršiau nei laukiniai žvėrys. Nežino, kad pabandžius pasikalbėti su tėvais, gali sulaukti visko: keiksmažodžių, įžūlių įžeidinėjimų, grasinimų susidoroti, net spjūvio į veidą. 

Tiesą sakant, kai toks tėvelis ar mamytė tave pasiunčia toli toli, net pasidaro ramiau. Bent jau nepagrasino nudėti ir užkasti, kur niekas nesuras... 

Nežino, ką reiškia melstis, kad tik skriaudikai patektų į kitą klasę, kitą šalį, kitą planetą... Laukti to, kaip išganymo. 

Mano draugė jau pamiršo, ką reiškia „nepalanki socialinė aplinka“. Kai tik išsikraustė į sostinę, taip ir apako bei apkurto. Dabar ji supermamytė, visomis jėgomis kovojanti už orią vaikystę. 

O aš vis dažniau su siaubu galvoju, kad tų vaikų nebaudžiamumas mums dar atsirūgs. Nebaudžiami mokinukai paaugs... O tada mums visiems nepavydžiu. Bet mano draugės tai neliečia. Ji gyvena kitokioje Lietuvoje. Vilniaus burbule, kuris, mano nuomone, vis labiau tolsta nuo realybės.