Esu vieniša. Ne viena, nes ištekėjusi, bet vieniša, nes širdyje - duobė... Ir štai atsirado galintis ją užpildyti žmogus, bet, deja, jis niekada nebus mano. Bet apie viską nuo pradžių...
Santuoka - kaip stakta
Mano santuoka ilga, tęsiasi jau dešimtmetį, kartais atrodo dar daugiau... Ji tvirta, nepajudinama, garantuota ir iki skausmo tuščia, nuobodi. Kaip durų stakta: bandysi ją pakeisti, sušvelninti, tai nepajudinsi.
Vyras seniai nesidomi, nei kur esu, nei ką veikiu. Vakarienė yra, skalbiniai išskalbti, o ko daugiau reikia? Argi svarbu pasikalbėti, ką žmona veikė per dieną ir kas jos širdelėje darosi? Nesvarbu.
Seniai jaučiausi vieniša, buvo taip tuščia... O vyras į prašymus ką nors keisti nereagavo teigiamai, todėl nustojau aš kalbėti. Kam to reikia, vis viena be rezultatų. Ir tada mano gyvenime atsirado draugas. Žmogus, kuriam norisi paklausti, kaip gyvenu. Tas žmogus padeda man, kai nėra nieko kito. Jam įdomu, ką aš galvoju, jis jaudinasi, kai sergu... Tikras, pats nuoširdžiausias draugas.
Viena problemėlė
Jeigu žinočiau, kad būsiu su juo, neturėčiau jokių abejonių. Manau, skirčiausi su vyru. Nes dėl laimės, kuri gal vieną kartą gyvenime ištinka, daug ką gali paaukoti.
Tačiau jis su manimi nebus niekada... Kiek kartų per dieną mes kalbamės telefonu ar susirašinėjame, kokias nuostabias dovanas dovanojame vienas kitam, net Kalėdų susitikome trumpai atšvęsti atskirai nuo kitų, kiek bendrų interesų turime - viskas nesvarbu ir nublanksta, nes jo, deja, aš netraukiu. Kalbėjomės apie tai, viską pasakė...
Iki to lemtingo pokalbio skrajojau kaip ant sparnų, mūsų draugystė man įkvėpė norą gyventi. Bet kartą aš pajutau, kad reikia išsiaiškinti, ar tai kur nors veda. Prisipažinsiu, jau galvojau apie skyrybas...
Ir mano mylimo draugo atsakymas buvo šaltas kaip ledas. Ir tuo pačiu visai paprastas.
"Atleisk, tu manęs netrauki", - keli žodelyčiai, atvėrę mano krūtinėje dar didesnį skaudulį. Pas vyrą tą vakarą grįžau medinėmis kojomis, o jis to nė nepastebėjo.
Gyventi toliau
Kodėl? Ar tokia esu baisi? Nesu, juk matau save veidrodyje... Jis - labai gražus vyras, labai prisižiūrintis, stilingas. Galbūt jam patrauklu madingesnės moterys...
Jis buvo beprotiškai džentelmeniškas, labai gražiai paaiškino apie mūsų dvasinį ryšį, ir kad tiesiog nėra traukos, tai kam save laužti... Tikras džentelmenas. Bet velnias, kaip skaudu.
Aš turiu gyventi toliau, o gyvenimas man pokyčių nežada. Turiu vyrą, kurį traukiu, tačiau jis manimi nesidomi. Ir draugą, kurį myliu, tačiau jo netraukiu. Kaip neprarasti pasitikėjimo savimi - tai man didžiulė mįslė. Tačiau stengiuosi vertinti bent tą draugystę, kurią turiu... Dvasios meilės iš manęs niekas paimti negali.
