Aš dar laukdamasi ruošiau vyrą, kad viskas bus kitaip, sakiau, kad nuovargis bus didelis ir dėmesys tikrai ne mūsų santykiams pirmiausia. Bet keisčiausia, kad gimus vaikučiui man taip neatsitiko.
Palaukim
Viskas ir prasidėjo gimus kūdikiui. Vėl mylėtis galima maždaug pusantro mėnesio po gimdymo, ir jau kai praėjo pirmas mėnuo, aš jaučiau vyrui trauką, norėjau. Po dar dviejų savaičių buvau laiminga, kad vėl galėsim būti artimi. O jis man: „Palaukim, nereikia niekur skubėti.“
Paaiškinau, kad man nėra tų nenorų, kurių tikėjausi – kaip tik noriu kuo greičiau sugrįžti į normalų poros gyvenimą. O jis pasakė, kad ne dėl manęs jaudinasi, o dėl savęs nori neskubėti. Jam irgi dideli pokyčiai tėvystė, ne apie santykius galvoja, nereikia sekso tiek sureikšminti, juk dabar patiriame tikrą stebuklą – auginam mūsų kūdikį.
Kaip man reaguoti? Tuo metu kaip ir supratau, ką jis sakė, bet jau praėjo dar keli mėnesiai. Kūdikiui jau pusė metų, o per tą laiką mylėjomės 2 kartus. Ir ne dėl mano nuovargio, pasikeitusių hormonų, nenoro, o dėl jo.
Nebebandau klausti, kas yra ir kaip taisyt situaciją, nes jam atrodau pamišusi dėl sekso. Jis nesupranta, kaip įmanoma galvot ir norėt, siūlo man daugiau pamiegoti, pažaisti su vaikučiu. Aš myliu mūsų angelėlį, žaidžiu visą laiką. Tačiau norėčiau prisiminti ir tai, kad esu moteris...
Ir dar gėdina!
Visą dieną praleidžiu su lėliuku, vyras darbe. Vakare jis grįžta, mažylį paguldau miegoti, nusiprausiu dienos kvapus ir terlas... Aš taip svajoju, kad tada vyras su manim gerdamas kavą paklaustų, kaip man sekėsi, kaip aš jaučiuosi. Klausia, ką mažylis veikė, kaip mums sekėsi, o kitos temos jam nebeįdomios.
Skambu kaip siaubinga motina, lyg pavydėčiau dėmesio sūneliui... Bet tikrai jaučiuosi nuėjusi į nežinia kelintą planą vyrui, jam visiškai nebeįdomu poros dalykai. Ir mane jis gėdina, klausia, kodėl pati noriu artumo, kai dabar išgyvenam visai kitokį etapą. Tėvystės etapą. Lyg kaip moteris būčiau per gimdymą mirusi...
Intymumui stengiausi sugundyti ir išradingiau, bet tik įsivaizduokit, kokia gėda, kai kitas, pvz., apklosto tave ir tavo seksualius naktinius pledu, „kad nesušaltum“. Esu nevilty, vyras visiškai manęs negeidžia.
Žinau, kad kitos moters neturi, visiškai juo pasitikiu. Bet ar ilgai neturės? Dar pusę metų, metus, dvejus, čia tik laiko klausimas, nes normalus vyras be santykių gyventi negalės. Skaudžiausia, kad noriu juos duoti, tik jis nenori nieko iš manęs... imti.
Galvoju, gal taip gali būti dėl to, kad jis dalyvavo gimdyme? Pasirodė kažkas šlykštu ar nebemato manęs po to kaip moters? Nors dabar daugelis vyrų dalyvauja ir negirdėjau, kad visiems būtų tokios problemos...
