Kodėl mylimasis pabėgo pas kitą, suprato tik pamačiusi savo šeimą per šventes

Na taip, mano draugės gražios. Skiria daug dėmesio savo eksterjero tobulinimui. Riečia užpakaliukus, klijuojasi nagus su kristalais, reguliariai lankosi grožio salonuose, lyginasi plaukus ir taip pavargsta nuo pastangų, kad pradeda įsivaizduoti – vyrai joms kažką skolingi. 

Turi ilgiausius reikalavimų sąrašus. Pagal jas vyras turi būti gražus, romantiškas, supratingas, angeliško charakterio ir kantrybės, turėti gerą darbą.

Poreikių sąrašas taip pat netrumpas. Kelionės į egzotiškas šalis (už kurias kategoriškai nesutiktų mokėti iš savo kišenės), brangios dovanos kiekviena pasitaikiusia proga, fejerverkai lovoje, dešimtys meilės prisipažinimų per dieną ir visiška kontrolė. Jos visada turi žinoti, kur yra tas vyras, su kuo, ką veikia. 

Vyras turėtų reguliariai dovanoti šluotas ilgakočių raudonų rožių. Pageidautina – viešai, kad visi kaimynai matytų, kaip jis tempia puokštę iš prabangaus automobilio ir nusprogtų iš pavydo. 

Dar vyrukas turi būti pasiruošęs žibėti socialiniuose tinkluose, kad apie šį sėkmingai nukautą grobį žinotų visas pasaulis. Tad turi būti pasiruošęs fotografuotis kiekviena proga. Ar tai būtų prašmatni kelionė po užsienį, ar paprastas pasisėdėjimas vakare prie vyno taurės. Vos susipažinus jis turėtų pradėti rūpintis savo moters finansiniais (o jei įmanoma ir karjeros) reikalais. 

Visa finansinė buitinių dalykų našta automatiškai turi būti perkeliama ant jo pečių, o jei moteris ar mergina dirba, jos atlyginimas lieka asmeniškai jai. Pramogoms, pėdkelnėms, kosmetikai ir įvairiems mažiems malonumams. 

Jis turi be bambėjimų kęsti jos reguliarius pasilakstymus po miestą susitikti su draugėmis ir trankymąsi po klubus, kad „atsipalaiduotų“. 

Aš ir pati buvau tokia. Dar nesenai priklausiau tų amžinai reikalaujančių klubui. Artimai bendravau su vienu žmogumi, tarp mūsų buvo užsimezgęs ypatingas ryšys. Jaučiausi laiminga, kol vieną dieną jis tiesiog išėjo. 

Išsiskyrimo priežastį įvardijo paprastai: „Aš pavargau nuo tavęs.“
 
Aišku, kad iš pradžių aš supykau, pasijutau įskaudinta. Kračiau mūsų santykius mintyse šimtus kartų, nerasdama prie ko prikibti. Kaltinau jį, kad manęs neįvertino. 

Žiauriai nustebau sužinojusi, kad netrukus pradėjo susitikinėti su kita mergina, kuri man atrodė žiaurus „ne lygis“. Paprasta, pilka. Ką jis joje rado, niekaip nesupratau. Nesupratau, kaip gali su tokia gultis į lovą, kai žavėjosi mano kūnu, tirpo nuo mūsų naktų. 

Per šventes nuvažiavau aplankyti artimųjų. Pas mus lankėsi pagyvenę giminaičiai. Mamos teta ir jos vyras, kurį pernai ištiko insultas. Žiūrėjau į tuos su žmones ir net širdį sugniaužė. 

Mačiau, kaip mamos teta švelniai maitina vyrą šaukštu, nes jam sunku valgyti savarankiškai, o paskui servetėle atsargiai nuvalo jam lūpas. 

Mačiau, kaip padeda jam atsistoti nuo stalo, nuveda iki sofos. Kaip ramsto pagalvėmis, kad sėdėti būtų patogiau. Klausiau, kaip kreipiasi mažybiniu vardu. Ji vis klausinėjo, ar vyrui patogu, ar ko nors nereikia. Tokių artimų santykių tarp žmonių man dar neteko matyti. Tarp vis dar labai gražios moters ir sergančio jos vyro. Tai buvo taip tikra, taip jautru...

Paklausiau savęs, ar aš taip galėčiau, jei kas nors nutiktų. Valyti lūpas, maitinti šaukšteliu. 

Aš net negamindavau savo žmogui vakarienės, kada gyvenome kartu. Nė karto. Tiesą sakant, nieko nesu dėl jo padariusi. Mūsų trumpas bendras gyvenimas buvo nukreiptas vien į mane ir į mano poreikius. 

Įsižeisdavau, jei jis nesutikdavo vakarais su manimi išeiti į miestą. Užsiraukdavau dėl to. Tai, kad mano žmogus gal krito tuo metu iš nuovargio, man buvo nesvarbu. Nė karto nepasidomėjau, kodėl jam kartais subjūra nuotaika. Nesidomėjau jo problemomis. Jei pradėdavo apie tai kalbėti, nukreipdavau kalbą į save. 

Lygiai taip pat gyveno ir mano tėvai. Jie neišsiskyrė, gyvena tame pačiame name, du vienas kitam svetimi suaugę žmonės. Kiek pamenu, mama graužė ir graužė tėtį. Kad daugiau uždirbtų, kad jos nenuveža pailsėti į kurortą, kad per mažai daro namuose. Kad namai per mažai prabangūs. Ne kartą girdėjau, kaip tėčiui nebūnant namuose juo skundžiasi savo draugėms, koks jis nevykėlis. Gyveno kaip katė su šuniu, nuo barnių aidėdavo visa apylinkė. Ir man mama kalė: „Vyras privalo „aprūpinti, duoti, suteikti...“. Tik nepasakė, ką aš turėčiau jam duoti mainais. 

Nesenai sėdėjome kavinėje, vėl buvo tarkuojama įprasta tapusi tema „visi vyrai ožiai“. Klausiau, klausiau, kol pasidarė banaliai gaila vargšų vyrukų, netelpančių į moterų reikalavimų spektrą. Ėmiau ir paklausiau savo draugių, ką jos būtų pasiryžę padaryti dėl mylimo žmogaus. Nutilo visos, pasižiūrėjo į mane kaip į kokį ateivį. Duoti? Pagal jų filosofiją, moteris vertinga vien tuo, kad ji yra. Valio, jei graži. Daugiau santykiuose ji nieko neprivalo. 

Įtariau, kad čia ne mano vienos problema. Kaip sakoma, toks tokį sutiko... 
Regis supratau, kodėl mane paliko. Supratau, ką rado toje kitoje merginoje. Po galais, tada pirmą kartą susimąsčiau, kad vyrai taip pat yra žmonės. Ne automatai, įjungiami vieninteliu mygtuku. Reikia kažko daugiau. Elementarios žmogiškos šilumos.