Kolegėms akys išsprogtų sužinojus mano jaunystės receptą

Būna, moterys prašo pasidalinti jauninančios gyvensenos receptais. Juokais atsakau, kad joms tikrai netiktų. Akys išsprogtų sužinojus, kodėl atrodau mažiausiai dešimčia metų jaunesnė. 

Mūsų ne itin dideliame miestelyje tokia naujiena net galėtų būti sensacija. 
Viskas paprasta. Jau kuris laikas susitikinėju su kur kas jaunesniu vyru. Tikrai ne saviškiam už nugaros. Mano skyrybos įvyko senai, spėjo apaugti žole ir samanomis. Po skyrybų likau su dukrele. 

Kasdieniai reikalai suėsdavo visą mano laisvalaikį. Gyvenau kaip tūkstančiai moterų, kurios nustojo tikėtis iš gyvenimo kažko tokio. Tempiau nuo pirmadienio iki sekmadienio ir tiek. Naujų santykių vengiau, nebuvo laiko zylioti. Rūpinausi namais ir dukra, dirbdavau. Po darbo bėgte į namus, savaitgaliais ardavau pas tėvus, ar daržuose... 

Na, tiek to, prisipažinsiu. Buvo pora nevykusių bandymų, bet nesusiklostė. Trisdešimt aštuntą gimtadienį švenčiau darbe. Nusinešiau tortuką, išgėrėm kavos. Nesinorėjo jokių balių. 

Išleidau dukrą pas draugę,o tada įsiblioviau, kaip nebuvau gyvenime bliovusi. Tokia nykuma užėjo, toks sunkumas – žodžiais neapsakysi. Kas man beliko, tada galvojau, stumti dienas iki pensijos ir laukti anūkų? 

Ir va, lygiai po dviejų savaičių, pakeliui į namus man nuleido automobilio padangą. Sustojau pakelėje, bandžiau tvarkytis viena. Nieko neišdegė. Stovėjau ilgokai, kol sustojo jauno vyruko vairuojamas automobilis. Vyrukas pasirodė ne iš kelmo spirtas. Pakeitė ratą, visą laiką juokaudamas, žybčiodamas akimis.

Įsišnekėjom. Bandžiau pasiūlyti pinigų, neėmė nė pro kur. Sutiko tik kavos puodeliui pakelės kavinėje. 

Tiesą sakant, kava po truputį išsirutuliojo į šį bei tą rimčiau. Ne, ne iš karto. Žingsnis po žingsnio. Iš pradžių buvo tik žinutės, susižinoti kaip sekasi. Paskui neįpareigojantys susitikimai. 

Galvojau, kur jau čia man, bet jis buvo atkaklus. Žinojo, ko nori ir galų gale pasiekė. Nesu savęs įsivaizdavusi jaunesnio vyro glėbyje. Man net tokia mintis nebuvo šovusi į galvą. Niekada nesižvalgiau į jaunesnius ir, pasirodo, veltui. 

Man jau seniai nereikia vyro, kuris spręstų mano problemas. Su šituo išmokau tvarkytis kuo puikiausiai. Jei reikia ir lemputes pakeičiu, ir vinis įkalu. Pinigų taip pat užsidirbu. Mums su dukra užtenka. 

Pasirodo, man trūko paties gyvenimo. Nusimečiau savo tariamus „baisius“ metus, kaip maišą akmenų. Tik jo dėka susivokiau, kad pasiekus tam tikrą amžių moteris netampa nurašyta ar prastesnė. Ar apskritai mirusi. 

Tik jo dėka pradėjau kvėpuoti pilna krūtine. Pasikeitė garderobas, veido oda pradėjo švytėti, net eisena pasikeitė. Slankiojau kaip vėžlys, o dabar skrajoju. Dabar matau veidrodyje jauną, dar visai nieko sau moterį, spindinčiomis akimis. 

Dabar bandau suprasti, ar lygiai taip pat jausčiausi su bendraamžiu. Matyt ne. Man trūktų spontaniškumo. Bendraamžis tikrai nepasiūlytų vidury nakties išlėkti prie jūros. Neišprovokuotų išbandyti skrydį oro balionu. Nesugalvotų nusipirkti pigių lėktuvo bilietų ir savaitgaliui išskristi į kitą šalį. Tiesiog pasivaikščioti po miestą, kur niekas mūsų nepažįsta. 

Ko gero, vyresnis vyriškis net nesugebėtų patenkinti mano moteriškų poreikių. Jam tiesiog neužtektų energijos ir jėgų miegamajame. Ant sofutės be veiksmo galiu ir viena pagulėt. 

Tai ir yra mano laimės ir jaunystės receptas. Tikrai tinkantis ne visoms. Laimingoms, šeimyniškoms moteriškėms nė už ką jo nesiūlyčiau, bet... Jei jūsų vyras be laiko apkerpėjo ir dar jums prikaišioja jūsų metus, jei jaučiatės greta jo einančios senyn diena iš dienos, gal ir jums toks receptas praverstų.