„Tai vėl visą algą kazino prašiksi?“ – klausia ji.
„Nea, tik pusę. Už likusią pusę nupirksiu gėlių“, – atsakau.
Įtartina šypsena.
Praėjo pora savaičių. Gavau tą pirmą pundelį eurų. Atsiskaičiuoju 300 – va, biudžetas. Esu žodžio žmogus, todėl vienas-du ir aš jau Basnavičiaus gėlių turgely. Kiek kiek rožių?... Ne, tiek neturėsiu. Niekas čia neturės.
„Ok. Iš kur perkat? Didmeninkas turės“, – pamanau.
„Bazėse. Bet reikia didmenininko kortelę turėt, šiaip neparduoda“, – atsako pardavėja.
Atsirandu bazėse, netoliese oro uosto. Klausiu dėl rožių.
„Oi ne, – sako, – ar kortelę turėsit?“
„Neturėsiu. Bet man daug reikės“, – paaiškinu.
„Kiek Jums, 12-os?“ – teiraujasi.
„Dievaži, ne. Kovo 8-ajai aš čia, kad 12-os užtektų bendradarbėms“, – atsakau.
„Pažįstu aš tokius – skambina man darban į gamybos cechą ir prašo – gal galima tiesiai pirkt? Nes daug pirks. Na ten kokius „net“ 5 maišus cemento. Negali pykt, žmogus nežino, kad čia „mizeris“, tikrai ne iš cecho perkama tokia „didmena“, – piktinasi pardavėja.
„Taigi, rožių, – sakau, – 300 reiktų. Magiškas skaičius.“
Nedelsiant gaunu didmenininko kortelę. Pasiskaičiuoja, bet sandėly tiek neranda. Sako, kad už poros dienų siuntą iš Olandijos gaus, tai bus. „Atidės“, bet vis tiek būtų gerai užstatą palikt. Jokių problemų, taigi jau kortelę turiu, tai kaip ir draugai esam. Bet primena, kad rožės lepios ir vandens joms reikia daug, ir „geria“ bei „prakaituoja“ jos gausiai.
„O antgalių neturėsit tokių, kad užpildžius vandeniu ir įsmeigus gėlę laikytų bent parą? – pasitikslina. – Neturėsit... Varge vargeli, o jūs ką nors esat girdėję apie papildančius produktus?..“
Už tų poros dienų aš jau su savo fūra gėlėms prie sandėlio. Susimoku ir laukiu prie rampos. Tilps netilps, kaip atrodo 300 rožių? Visai neįspūdingai. Telpa į mano 3,5 m. ilgio automobilį, ir dar 10 kart tiek tilptų.
Kur dabar tų kakliukų nuo drėgmės?“ Čia gal turgus padės? Artėja vidurnaktis. Kaip gerai, kad Lietuva Europoje yra geriausiai klientus aptarnaujanti šalis (prekybcentriai centre dirba visą parą, žvejybos įrankių krautuvės, autoservisas, gėlių turgelis taip pat.)
Turgelyje pasigaunu mergaitę vienam stende, prašau tų antgaliukų ir... Gaunu, kiek reikia, nuomai savaitei! Visa tai – po vidurnakčio. Va čia tai servisas. Visgi, išeinant dar pamatau, kad kiosko „vyresnioji“ rėkdama auklėja pardavėją, kad be užstato daugiau neskolintų. Na, 30 pakučių po 10 vnt, ot tai nuostolis būtų… Bet iš veido geras žmogus atrodau, tai ko nepabandyt papildomus šimtą kitą uždirbt už nieką.
Grįžtu namo. 300 rožių plius antgaliukų. Liuks. Belieka rožes „nuspyglinti“, pripildyti mažuosius vazonėlius vandens ir sugalvoti, kaip jos kambary įtalpinti. Kažkaip pavyko. Prisiskolinau vazų iš visos giminės, ir to užteko pamerkti tik pusei gėlių. Ką toliau? Kart? Labai groteskiškai atrodytų rožės kabančios žemyn žiedais. Kažkaip sutilpo ir be to. Viskas nuotraukoje.
Kad jau pradėjau, tai dar truputį, ir jau visai bus nuneštas arba nukvakęs projektėlis. Išsinuomoju sekančią dieną diskotekinį burbulą, į grotuvą favoritą E. Ramazottį, vsio, sukasi, muzika yra, gėlės yra.
Daugiau būtų perkrauta (tarsi dabar ne). Skaičiau, kad mylimesnės moterys jaučiasi, kai gėlių gauna dažnai, bet netikėtai, be progos, ir nebūtinai daug. Man šitas siurprizas nedarė įtakos ir nesumažino tų mažų dėmesio parodymo gėlyčių skaičiaus. Bet kuriuo atveju, reik pas draugus miegot ant sofos judėt.
Kitą dieną skambina mano Dulsinėja. Dėkoja už siurprizą ir pasiguodžia, kad nerado manęs kur spintoj besislepiančio.
„Rasi šįvakar“, – pažadu. Kitos dienos vakarą po darbų grįžta su mandra šypsena. Sako, kad visos panos darbe jau klausinėja – tai kada ir kur? Bet gi nei kada nei kur. Man malonu rodyti, o jai – gauti dėmesio. Jokios sužadėtuvės ne prie ko. Bus kitas siurprizas, tada ir sužadėtuvės. O kol kas susižavėję pavydūs kolegių žvilgsniai.
Po maždaug 3–4 naktų ir kasvakarinės „dozės“ vandens iš švirkšto, bute pradeda trūkti oro. Kas kur kaip kodėl?.. A, taigi šiltnamy gyvenam... Sulaukiam savaitės galo ir uždarom siurprizą. Bus kitų.
Ši istorija dalyvauja konkurse „Kaip nustebinau savo mylimą žmogų“. Geriausios istorijos autorių apdovanosime savaitgaliu dviems Paliesiaus dvare, kuris mena dar XVII amžiaus laikus, kai grafas Tyzenhauzas čia įsigijo dvarą. Jūsų istorijų lauksime adresu bendraukime@lrytas.lt. Plačiau apie konkursą rasite čia.
