Kalėdinis vyro siurprizas žmoną privertė klykti: iki šiol krūpčioja prisiminus

Nesu pasikėlusi žmogysta, kuriai niekas neįtinka. Myliu savo žmogų iš širdies ir staigmenas mėgstu. Tik va dovanos... yra dovanų, kurias pamačiusi norėčiau sušukti: „O Dieve“. O ne priverstinai šypsotis iki ausų ir galvoti: „Neduok Dieve...“

Tiesą sakant, esu gavusi tokių dovanų iš savo žmogaus, kad net pradėjau jų bijoti. 

Pradėkime nuo gana intymaus dalykėlio, moteriškų apatinių. Aš vešlių formų motera. Tikrai yra, už ko paimti. Mėgstu gražius apatinius ir mano vyras tai žino. 

Prieš keletą metų jis nusprendė mane nudžiuginti ir nepasikuklino įteikti apatinių komplekto. Iš etiketės supratau, kad suplojo tikrai nemažai. Iš spindinčių akių mačiau, kaip savimi didžiuojasi. 

Išvyniojusi dovaną supratau: brangusis nepataikė išrinkti dydžio ir spalvos. Tie nėriniuoti skudurėliai tiktų nebent paauglei mergytei. 

Jis iškart pradėjo prašyti, kad pasimatuočiau. Teko nerangiai bruktis į per mažas kelnaites. Jaučiausi kvailų kvailiausiai besirangydama priešais eglutę. 

Apie liemenėlę apskritai patyliu. Mano grožybės lipo iš jos ir per kairę, ir per dešinę. Virto per viršų, o nėriniai braškėjo per visas siūles. Dėl akinančios spalvos iš prigimties blyški oda atrodė kaip lavoniena. Žodžiu, jaučiausi ne seksuali gundytoja, o virvele persmaugta daktariška dešra. 

Sulaikiusi kvėpavimą paklausiau, kaip atrodau (juk turėjau kažką pasakyti). Vyras nurijo seiles, pasakė: „Nuostabiai.“ 

Negalėjau dėvėti to brangaus komplekto. Jis buvo žiauriai nepatogus. Vyras vis klausinėjo, kodėl ir žvelgė nuskriausto šuniuko mina. Iškart pasijausdavau kalta. Teko sudraskyti nėrinius ir pasiskųsti, kad tai padarė skalbimo mašina. 

Kitais metais netyčia leptelėjau, kad man trūksta ko nors minkšto ir šilto. Važiavom namo po darbų, buvo tamsu, šalta. Garsiai pasvajojau turėdama omenyje šiltą pledą ar chalatą. Vyras užkibo ant šitos minties. Vis primindavo – šventėms laukia minkštas siurprizas. 

Atėjo Kalėdų rytas, aš dar vartausi lovoje ir į kambarį įvirsta jis... Laikydamas rankose trilitrinį stiklainį su gyvu žiurkėnu. Jei pasakysiu, kad pradėjau klykti, nepasakysiu nieko. Pelių ir kitų graužikų paniškai bijau nuo vaikystės. 

Savaime suprantama, žiurkėnas liko gyventi mūsų namuose. Pavadinom jį Pūkučiu. 

Krūpčioju kiekvieną sykį, kada jis pradeda duotis po narvą. Jei reikia išvalyti, laukiu, kol Pūkutis įlįs į savo namelį ir užmigs. Aš vis dar jo bijau. 

Kelis kartus buvo pabėgęs. Nugraužė krūvą laidų, sugadino mano žieminius batus, apgraužė užuolaidų kraštą. Naktimis įniko trankiai bėgioti prakeikčiausiame ratelyje.
 
Nupirkau ausų kamštukus. Stengiuosi pakęsti šitą padarą, nes jie su vyru geriausi draugai. Jam Pūkutis laižo pirštus, man gal dešimt kartų įkando.
 
Na, tiek to. Apatinius ir žiurkėną dar buvo galima išgyventi. Mes susituokę jau septynerius metus, trejus metus susitikinėjome. Nevykusių dovanų sąrašą galėčiau tęsti ir tęsti. 

Auskarai, kurių negaliu segėti, nes velniškai sunkūs, tempia ausų lezgelius. Brangus virtuvės kombainas, (juk „bus smagu gaminti drauge“), kurį panaudojau vos du kartus. Dabar jis užima vietą virtuvėje ir mane erzina. 

Tatuiruotė, kurią mylimukas išrinko ir ruošėsi apmokėti (šitos su ašarom iškart atsisakiau, nes bijau adatų ir skausmo). 

Suvenyriniai besibučiuojantys ežiukai. Klaikūs kaip naktiniai košmarai. Man nuo jų net dulkes valyti nemalonu, iškart viską sutraukia nuo pasidygėjimo. 

Sunkūs rytietiški kvepalai, nuo kurių mane pradėjo pykinti vos pauosčius ir kuriais per jėgą kvėpinausi, kol ištuštėjo flakonas. 

Nesu priekabi. Myliu savo vyrą, vertinu pastangas man įtikti. Suprantu, kad yra moterų, negaunančių nė dešimtadalio dėmesio, todėl džiaugiausi dovanomis. Tegul ir pro sukąstus dantis. 

Šiemet nusprendžiau – užteks. Noriu džiaugtis nuoširdžiai. Jis nuostabus žmogus, to nesuvaidinto džiaugsmo tikrai vertas. 

Abu ties tuo padirbėsime. Aš išsirinkau, jis padovanos. Jokių staigmenų ir ačiū Dievui.