Tai taip užvirė pyktis – aš jums pasakysiu visą tiesą. Kentės jis kuo toliau, tuo labiau su tokia moterimi, kol galiausiai vis tiek jį paliks dėl kito. Nors gal kitą jau ir dabar turi. Baigsis kaip ir man, pamatysit.
Kai gyvenau su savo mylima žmona, jai duodavau tiek pinigų, kiek reikėjo. Kasdien ji važinėdavo į grožio salonus, parduotuves, baseinus ir sporto klubus. Patikėkit, gyveno kaip karalienė.
Net į parduotuvę 15 metų nebuvo užėjusi ir nežinojo, kiek kainuoja pienas ar kiaušiniai. Valgydavome restoranuose, namus tvarkydavo tarnaitės, vaikus prižiūrėjo auklė. Jai tereikėjo džiaugtis gyvenimu.
Išlepinau ir išpaikinau savo mylimą moterį taip, kad ji pasidarė man grubi, atžagari, nebeleisdavo prisiliesti ir apskritai sėdėti prie vieno stalo. Paskutiniais metais net telefonu neatsiliepdavo – vis ji užsiėmusi. Paplonindavo balsą tik tada, jei kortelėje baigdavosi pinigai.
Tuo metu turėjau savo verslą, buvau stiprus verslininkas, uždirbau daugiau nei galėdavome išleisti. Todėl nei jai, nei vaikams nieko negailėjau. Tačiau vieną dieną ji pareiškė, kad susirado kitą ir mane paliko. Tai buvo skaudžiausias spjūvis į veidą.
Po skyrybų susirgau depresija, negalėjau dirbti ir rūpintis verslu, praradau sveikatą ir labai daug pajamų. Teko parduoti dalį verslo, nekilnojamojo turto, iš prestižinio rajono išsikelti į užmiestį, pamiršti apie prabangą ir buvusius patogumus. Visą savo gyvenimą dirbau ir stengiausi dėl jos, o ji išėjo pas kitą.
Išėjo ir mane sužlugdė taip, kad jau penkerius metus nesugebu atsigauti. Netgi vaikus man paliko, nes turėjo reikalų rūpintis savo jaunu meilužiu...
Dabar, kai vaikai jau savarankiški ir nuvažiuoja aplankyti mamos, stebisi. Ji ir valgyti daro, ir mašinos padangas pati iš rūsio tampo, ir susiprastinusi gyvena dviejų kambarių bute miegamajame rajone. Meilužis jos nelepina ir nelaiko karaliene.
Taip kad dosniajam emigrantui, ir kitiems savo moteris labai mylintiems vyrams, priminsiu rusų klasiko Puškino žodžius – kuo tu labiau myli moterį, tuo mažiau jai tavęs reikia.
