Parašė meilės laiškus
Gyvenime buvau pakankamai uždarokas, visų ujamas ir keikiamas vaikinas, be perspektyvos kažką gyvenime turėti. Aplink draugai ir klasiokai poravosi su merginomis, kūrė kažkokius tai santykius, o aš vis buvau vienas. Ir tai skaudino. Norėjau turėti kažką vien, kad įrodyčiau, jog nesu kažkuo blogesnis už kitus.
Mokykloje buvo tikrai nemažai gražių, simpatiškų merginų, kurios man patiko. Bet užkalbinti jų kažkaip nedrįsau. Klasiokių, kurios man patiko, irgi buvo. Tad nusprendžiau, kad savo jausmus galiu išreikšti raštu. Rašiau laiškus dviem merginoms ir mėginau juos įteikti. Tai buvo asmeninės mano mintys toms merginoms, kurios man patiko ir iš kurių tikėjausi bent kažkokios pagarbos.
Daugiausia ten buvo paaugliški samprotavimai apie meilę, karštus jausmus, vienas kitas eilėraštis ar kažkoks tai išvaizdos pagyrimas. Nieko gašlaus ar kažko panašaus nebuvo. Bet esmė, kad tai buvo skirta konkrečiam žmogui. Laiškuose aš kalbėdavau, kaip man jos patinka, kad norėčiau kažkur su jomis nueiti, kad ir į parką ar panašiai. Jokių hormonų audrų juose nebuvo.
Pažemino viešai
Po kurio laiko pradėjau pastebėti kai kurių mokinių pašaipius žvilgsnius ir kažkokius pasikuždenimus. O tai man buvo kažkaip nemalonu. Bet vis tikėjausi, kad kažkuri mergina atkreips dėmesį į tai, ką aš jai rašau.
Viskas lyg ir atrodė normalu iki tos dienos, kai prie skelbimų lentos pamačiau būrelį garsiai besijuokiančių žmonių. Lyg ir nenorėjau eiti žiūrėti, kas ten vyksta, bet nemaniau, kad tai bus susiję su manim. Labai klydau.
Atėjęs lentoje pamačiau savo laiškus vienai iš merginų. Tiems, kas nesuprato ar neįskaitė mano rašto, buvo pateikta ir kompiuteriu atspausdinta versija. Po laišku puikavosi mano vardas, pavardė, nuotrauka ir klasės skaičius bei raidė. Visi plyšavo iš juoko ne savo balsu.
Norėjosi prasmegti į žemę. Jaučiausi taip, tarsi iš manęs būtų ištraukta paskutinė pasitikėjimo sėkla. Viskas, ką aš sakiau konkrečiam žmogui, buvo sutrypta ir dar pavalyta mėšlinais batais.
Neprisimenu, kaip grįžau namo. Neprisimenu, kas apskritai tą dieną vyko. Buvau priblokštas tokio elgesio. Nebepasitikėjau nė vienu žmogumi. Viskas buvo užspausta. Laiškų rašymas, žinoma, baigėsi. Nebenorėjau daugiau turėti tokios skaudžios patirties.
Po kurio laiko sulaukiau asmeninio atsiprašymo iš tos merginos, kuri tai padarė. Bet tai neatpirko tų kančių, kurių teko sulaukti visą likusį mokslo metų laikotarpį.
O išvada būtų tokia, kad kiekvienas, kad ir smulkus jūsų neapgalvotas veiksmas gali turėti skaudžių pasekmių kitam žmogui.
