Susirado kitą
Šiemet pagaliau išsiskyriau. Pasidalijome turtą, namą. Įsirengiau atskirą įėjimą į savo teritoriją buvusiame šeimos name, tačiau ten gyventi nesinori, nes nenoriu erzinti savo vaikų motinos tiek savo buvimu, tiek mano moters buvimu.
Todėl patalpas teko išnuomoti, o pačiam išsinuomoti jaukų butą, kuriame dažnai lankosi mano moteris. Moteris, kuri yra graži, miela, kurią aš myliu ir kuri, manau, irgi mane myli. Kuri mėgsta su manimi mylėtis, kuri nuoširdžiai žavisi manimi taip, kaip ir aš ja.
Savo buvusiosios niekada nevadinsiu „pirmąja žmona“. Jokia ji pirmoji, ji yra tik mano vaikų motina. Vaikus aš lankau, juos remiu. Kol kas pinigais gauna jie tik alimentus, o daugiau – nė cento neduodu, kad jų motina savo poreikiams neišleistų. Ir neperku jiems to, ką motina ir taip privalės nupirkti. Vaikams aš nuperku tai, ko ji neperka, pavyzdžiui, geresnius mobiliuosius padovanojau. Geriau jau lepinsiu vaikus dėmesiu. Tegul jie palaukia, kai jie užaugs, bus nepriklausomi nuo motinos, tada ir pinigais remsiu, o kol kas negaliu – jiems taip ir pasakiau, manau, jie suprato.
Skyrybos priminė pragarą
Tai taip gyvenu dabar, susitvarkiau savo gyvenimą, tačiau praeiti skyrybas buvo pragaras. Teko prarasti nemažą turto dalį, mane smerkė artimieji, giminės ir netgi kai kurie draugai. Apie buvusiosios keliamas isterijas net nerašysiu – pernelyg koktu.
Ant manęs žiauriai pyko vaikai, su jais turėjau labai daug kalbėtis. Aš visiškai suprantu vyrus, kurie bijo pradėti skyrybų procesą ir tiesiog nieko nesakydami gyvena savo gyvenimą su savo nauja moterimi.
Aš nebesmerkiu tokių vyrų, nes žinau, kiek kartų sutryptas su žemėmis būsi, kiek kartų stosies ir vėl tave tryps, kaltins visomis pasaulio nuodėmėmis, kol pasibaigs tie suknisti skyrybų procesai. Tam pasiryžti, atlaikyti reikalingi plieniniai nervai. Moterys, jūs irgi supraskite savo vyrus, kurie nenori oficialiai skirtis su pirmosiomis, nestatykite ultimatumų.
Aš kažkaip atlaikiau skyrybas, nepasidaviau. Ir kai galų gale išsiskyriau, regis, turėjau džiaugtis. Kažkodėl mane buvo apėmęs liūdesys. Tikrai ne dėl buvusiosios, kurios nebenoriu net akyse matyti, ir net ne dėl vaikų, su kuriais visgi pavyko išlaikyti normalius santykius, ne tokie jau mažiukai, kad nesuprastų. Liūdna tapo todėl, kad man šitaip nepasisekė, kad buvau šitoks neapdairus ir tokią moterį buvau vedęs.
Psichologiškai nepalaikydavo
Neverkšlensiu čia, bet geriau jau išdėstysiu, kad moterys paskaitytų ir suprastų, kokioms nereikia būti, kad nepavirstų tokiomis, kaip mano buvusioji.
Pirmiausia, ji visur ir visada viską smerkdavo. Ypač menkindavo arčiausiai savęs esančius: mane, vaikus, savo drauges – turbūt atsimenate iš mano senesniojo straipsnio. Nepasitikėdavo savo artimos aplinkos žmonėmis ir juos psichologiškai terorizuodavo.
Pavyzdžiui, jeigu vaikas pasidžiaugia, kad per varžybas pagerino rezultatus ir pralenkė Joniuką arba Petriuką plaukimo takelyje, mano buvusioji susiraukusi bjaurodavo: „Nebijok, sporto meistru netapsi, žiūrėk, kad tas Joniukas tavęs moksluose neaplenktų.“ Arba: „Plaukimas proto neprideda, žiūrėk geriau pamokų.“
Šiuolaikinius vaikus ir taip sunku priversti atsiplėšti nuo kompo, priversti pajudėti, o mano buvusioji patenkinta, kad vaikai tupi nuolat kaip kokios vištos perekšlės. Dar mėgdavo sakyti: „Ką čia privaidinsi ant gyvenimo galo.“ Jai gyvenimo galas turbūt prasideda, kai žmogus sulaukia pilnametystės. Tada, anot jos, žmogus turi „surimtėti“, t.y. nesidžiaugti gyvenimu, nesipuošti, nesportuoti, gyventi šiukšlyne, nes „kas čia mato“.
Pamiršo savo išvaizdą
Taigi, antra, ir yra tas šiukšlynas namie. Kažkokia kaupimo manija: parsinešė iš pašto dėžutės reklaminius lankstinukus – pasidėjo, kaupia dulkes ant jų. Parėjo iš parduotuvės, parsinešė kvitukų – pasidėjo, kaupia. Kaupia seną spaudą, nenešiojamus drabužius ir t.t.
Parsinešė nuo konteinerio kiaurą metalinį puodelį – pasidėjo, stovi, sako, kad čia bus „vazonėlis gėlytei“. Bet jokio vazonėlio nepadaro, taip ir stovi kelerius metus. Nuo tokio visokio šlamšto ima kauptis nereikalinga informacija, bloga energetika namie, kuri yra juntama netgi fiziškai, – ima skaudėti galvą būnant namie, jauti prislėgtumą. Ir, dėmesio, viso šito šlamšto buvusioji išmesti man neleisdavo.
Trečia, ko gero, baisiausia, ką moteris gali su savimi padaryti, – tai apsileisti. Tai ne vien tik antsvoris, nors kalbant apie antsvorį, reikia pasakyti, kad jeigu nepersivalgai ir pakankamai judi, bet svoris auga, tai yra ligos pasekmė ir reikia skubiai eiti pas gydytoją, gal tai kokie skydliaukės sutrikimai, gal koks diabetas ar kita kokia liga, maža kas.
Taigi, buvusioji ne tik priaugo svorio, bet ir apsileido. Jeigu viršutinius drabužius dar šiek tiek prisižiūri, išsiskalbia (apie tai, kad jie negražūs, apdribę, neskoningi, aš jau nekalbu), tai apatiniai rūbai nuskalbti, skylėti, papilkavę, „surūdiję“ tam tikrose vietose. Nereikia nei sakyti, kad tokios moters negeis joks vyras.
Ketvirtas momentas yra klasika. Moteriškė tavęs nemyli, nenori su tavimi sekso, tačiau nori ištekėti, todėl pradžioje pavaidina gerą. Kai pasiekia savo tikslą, kai susirašai su ja, kai susilaukia vaiko, viskas, parodo savo tikrąjį veidą.
Apie tai rašiau praeitame straipsnyje, tad daug nesiplėsiu. Tik noriu įspėti vyrus: jeigu moteris tavęs seksualiai negeidžia, vadinasi, su tokia nebus ir kitokio normalaus gyvenimo, nes ji tavęs paprasčiausiai nemyli, jai svarbu ne vyras, o „ištekėti“.
Smerkdavo ir apkalbėdavo
Penktas dalykas, kuris atstums bet kurį vyrą, yra kažkokio išsigalvoto „padorumo“ demonstravimas. Pamato gatvėje trumpą sijonėlį – smerkia, aiškina, kad taip paleistuvės rengiasi.
Pamato apsikabinusią porelę – smerkia, aiškina, kad „nepadoriai“ elgiasi, stebi juos ir komentuoja šlykščiais žodžiais: „Pasaulio pabaiga, gatvėje laižosi... Nu svieto pabaiga, matei, už užpakalio bernas mergai suėmė, o ta visa patenkinta... Kur ritasi pasaulis?“
Pamatė, kad kaimynų daržas nėra iškapstytas kaip vištų ir ten auga viena kita piktžolė, iškart aiškina: „Šeimininkė visa tik išsipuošusi vaikšto, nagai priklijuoti baisiausi, o daržo nusiravėti negali, tinginiai paskutiniai, kokį pavyzdį vaikams rodo, padorumo bent kiek turėtų, apsiravėtų bent jau ten, kur kaimynai mato...“. Ypač smerkia, jei moteris turi vaikų ir sugyventinį arba naują sutuoktinį. Čia jai kalbos iki kaklo.
Santykis su maistu
Šeštasis atstumiantis bruožas – tai labai sudėtingas santykis su maistu, gėrimais. Buvusioji neturi absoliučiai jokios gastronominės kultūros. Ji įsivaizduoja, kad jeigu kas nors vartoja alkoholį, tai būtinai piktnaudžiauja. Vyno taurė ar bokalas alaus prie maisto jai atrodydavo kaip baisus nusikaltimas.
Na, o maistu ji piktnaudžiaudavo. Kimšdavo viską iš eilės be jokio saiko, daug ir godžiai – štai, kur jos tikroji aistra pasireikšdavo! Ir, jeigu nieko iš svetimų nemato, būtinai reikia čepsėti garsiai, kramtyti, triaukšti – gi „niekas negirdi“ ir su rankomis maistą imti, paskui valytis į save – „gi niekas nemato“. O pavalgius atsiguldavo. Praeina nedaug laiko, žiūrėk, jau vėl kažką kramto.
Ir vaikus ji skatindavo, apdovanodavo maistu už paklusnumą. Jei vaikas jai paklusdavo, nusileisdavo, buvusioji nupirkdavo jam kažką iš greitojo maisto – tai burgerį, tai picą, tai traškučių. Na, patikėkit, ne kaip atrodo tas gastronominės kultūros nebuvimas.
Na, ir septintoji yda yra nieko nenorėjimas ir buvimas taip, kaip yra, baimė bet kokių permainų, kad tik neišliptų iš susikurtos rutinos, neišeitų iš komforto zonos. Mano buvusioji nevažiuodavo su manim į jokias keliones, beveik neidavo į renginius (išskyrus giminės balius, kuriuose ji atsigaudavo, pralinksmėdavo). Jai nebuvo įdomu niekas, išskyrus bukas televizijos laidas, maistą, apkalbas su draugėmis arba giminėmis.
Kažkaip neseniai man pakliuvo po ranka Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“, buvau skaitęs, bet vėl pavarčiau. Ten rašo apie žmones iškamuotomis smegenimis, taip pat romane rašoma apie „kanukus“. Knygą skaičiau tarsi naujai, atpažindamas savo buvusiąją. Pagrindinis romano herojus lygiai taip pat, kaip ir aš, pastebėjo, kad jo Ireną kažkas pakeitė per vieną dieną – atsirado visi „kanukizmo“ bruožai.
Na, o man teko savo kailiu įsitikinti, kaip gali moteris pasikeisti ir tu nieko jau nebepadarysi, nebepadėsi jai, tik pats kankinsiesi. Taigi, jei gyvenimo kartu nėra, visgi verta skirtis.
