Papasakojo, kodėl žlunga moters santuoka: „Nereikia ir kitos moters“

Bandau tau atsakyti, bet tu neturi kantrybės manęs išklausyti, todėl mūsų pokalbiai dažnai virsta greitu barniu. Į šituos porą mažų, bet reikšmingų klausimų, atsakymas yra vienas – tai mano gyvenimas! 

Mažiau šypsotis pradėjau tikrai ne staiga, niurzgėti irgi pradėjau po truputį, atšalau irgi ne šiaip sau. Nemaloni tiesa – tavo nepagarba man atšaldė mane, tai tęsėsi ilgai, metų metais. 

Maniau, atlaikysiu, išmoksiu, susigyvensiu, liksiu stipri. Klydau – kritika, įžeidinėjimai, tildymai, nesiskaitymas ėdė ir ėda toliau. Labai sunku kalbėtis su tavimi, nes tu neturi kantrybės manęs išklausyti, tiesiog nenori girdėti. 

Todėl aš pradėjau tylėti, tylėti tam, kad išvengčiau barnių. Sakei, kad savo problemas sprendi pats ir norėtum iš manęs to paties. Tau nepatinka, kai aš verkiu, man tai skausmo ir bejėgiškumo išraiška, o tau tai silpnos moters būsena. 

Mūsų pokalbiai tapo labai paviršutiniški, nes aš nuo tavęs pradėjau slėpti savo mintis ir jausmus – tavo nuolatinė kritika, įžeidinėjimai, replikos, ironija įmūrijo mano veide liūdesį. 

Skaudina, kad elgiesi, kaip su tarnaite – meti drabužius plauti vos ne kasdien, imi iš spintos išlygintus marškinius ir dėstai man, kad aš ir vėl zyziu dėl to skalbimo. 

Nors kai buvom susibarę ir pats didvyriškai išsiskalbei savo drabužius, vis tiek likau kalta, nes nepasakiau tau, kad marškinius reikia rūšiuoti ir dabar turi tris poras pilkų marškinių, kurie dar ir buvo parauginti skalbimo mašinoje, nes pamiršai, kad skalbinius dar reikia ir padžiauti... 

Kai bandei išsilyginti drabužius, vėl susibarėme, nes tau norisi, kad aš dviem žodžiais paaiškinčiau, kaip reikia profesionaliai išlyginti viską. 

Va taip ir linksta lūpos žemyn, brangusis. Ramybė būna, kai mes tylim – tu žiūri savo televiziją, o aš skaitau.  

Suprantu, kad daug dirbi, bet daug dirbu ir aš, ne tik darbe, bet ir parlėkus namuose vakarienę ruošiu, kas užima laiko, vaikus iš būrelių susirankioju, nes tu tam neturi laiko. 

Kai tu grįžti namo, krenti ant sofos ir žaidi, kol pabaigsiu daryti vakarienę, mano galvoje sukasi ta drabužių krūva, kuri guli nuo pirmadienio ir laukia, kada bus sulankstyta ar išlyginta. Sukasi dar ir įmokos už būrelius, pasakos vaikams ir t.t.. 

Nesišypsau tuo momentu, nes galva dar dirba, o kūnas jau pavargęs. Aišku, ir vėl barniai lovoje, nes aš tavęs negeidžiu. Nes jei esu pavargusi, tai jau mano problemos. Sakysi, kad tu man padėjai, o taip! Tu anksčiau pasisiūlydavai padėti, bet mes ir vėl susibardavom, nes tau reikia net padėti, kad tu man padėtum. 

Todėl ir stengiuosi daryti viską pati. Kritika dėl drabužių, kritika dėl figūros, abejingumas, nepagarba svečiuose, kur pastoviai būnu tavo pašaipų objektu... Dar viena ledo siena, dar, ir dar, ir dar. 

Ir staiga tu pareiškei, kad tavęs netenkina toks gyvenimas, tu nori turėti linksmą, dailią, meilią žmoną, su kuria susipažinai prieš daug metų, o ne tokią niurzgą... Žinai, aš irgi norėčiau tokia vėl būti, bet, brangusis, ką pasėjai, tą ir pjauni... Esu tik tavo elgesio atspindys...