Šeštadienį vakare sustojom prie kebabinės. Žinau, žinau, nesveikas maistas, bet kartais norisi. Kiti liko mašinoje, o mes su drauge nuėjom užsakyti. Šalia kiosko užsakymo jau laukė keli vaikinai. Gal 17-20 metų amžiaus. Visi su uniformom – treningais ir kalba taip garsiai, kad visas miestelis girdėtų, jog čia ne belekas susirinko.
Laukiam tylom savo užsakymo, o jie rėkaujasi tarpusavyje.
„Tai varom pas Mantuką į plotą?“ – klausia vienas.
„Nežinau, tingiu, nebent mergų bus. Ar paimsi mergų?“ – aiškinasi kitas.
„Paimsiu, jau parašiau, ruošiasi, atvešiu mergų normaliai“, – patikina pirmasis.
„Bet tik žėk normalių paimk, ne kokių kiaunių. Priveši paskui kokių kiaunių atsilupusių, ką ten jom kišt?..“ – abejoja trečias.
Bet pirmasis jau ryškiai suorganizavęs gerą vakarą, nes atsako: „Normalių, lesių paimsių, jau leses užsakiau, pamatysi.“
Iš konteksto supratau, kad lesė – komplimentas? Paskui tema apie kiaunes ir leses buvo greit pakeista savo ... matavimusi.
„A jau girdėjai, kaip mano bemvas žviegia? Trys litrai, paklausyk!“ – vienas iš vaikinu atsisėdo už vairo ir užvedė mašiną. Tada jau buvo paruoštas mūsų užsakymas ir kuo greičiau šovėm į savo mašiną, nebuvo malonu greta tokios kompanijos.
Papasakojom draugams, stebėjomės ir kikenom. Pasirodo, vaikinai merginas suskirsto paprastai! Yra dvi rūšys. Kiaunės – blogai, lesės – gerai. Svarstėm, ar vargšės merginos bent įsivaizduoja, kaip yra vadinamos ir kam jas į tuos vakarėlius kviečiasi. O tada pavažiavę toliau turėjom trumpam sustoti ir pamatėm dar vieną vaizdą...
Aikštelėje susirinkusios laukė panelės. Nežinau, ar čia tos pačios „lesės“ apie kurias buvo kalbama, ar į kitą vakarėlį išsiruošusios mergaitės, bet žvilgsnius tikrai prikaustė.
Sovietmečio stiliumi sudėtos garbanos, Helovyno makiažas (ir ne, nebuvo tuo metu Helovynas), miniakai nepaisant figūros – kai pro aptemptą medžiagą tik klest ir išsiveržia leška. Visos irgi klykavo ir spygavo taip, kad per uždarytus mašinos langus girdėjosi. Blizgučiai, nukontūruoti veidukai. Ir mojavo, mojavo pravažiuojančioms mašinoms su bachūriukais. Viena mašina sustojo, panelė priėjo pabendrauti (gal su pažįstamu. Tikiuosi!). Na, mergaitės...
Nebekilo mums daugiau klausimų, ar merginos žino, ką apie jas galvoja. Pačios save taip parodydamos ir paduodamos jos negali nežinoti. Paklausa atitinka pasiūlą – rėkaujantys savim patenkinti gaidžiukai ir blizgučiais išsidabinusios klegančios vištelės. Puikiai vieni kitiems tinka.
Įspūdis liko ohoho. Įdomu buvo pamatyti, kad taip vis dar vyksta visai šalia mūsų. Kaip eksponatą. Bet truputį ir liūdna: apie kokią pagarbą moterims kalbam, kai jos pačios nešviečia savigarba?
