O nuliūdau, nes kaip niekad anksčiau iki šiol aiškiai suvokiau – nuo tokios bėdos neapsaugotas nė vienas iš mūsų. Net ir pats padoriausias žmogus. Kokia visgi yra trapi ta riba, skirianti mus nuo gyvenimo ir mirties, nuo nelaimės ir sėkmės, nuo džiaugsmo ir liūdesio.
Sužinojęs diagnozę paliko
Neseniai kalbėjau su viena savo pažįstama, sergančia sunkia onkologine liga. Ji man papasakojo savo liūdnos istorijos tęsinį. Aš jau žinojau, kad ji su savo nepilnamete dukra jau kurį laiką gyvena viena. Vyras, vos tik sužinojo jos baisią diagnozę, paliko šeimą. Priežastį įvardijo labai keistą.
„Esi neįgali, negali su manimi turėti intymių santykių, o aš dar jaunas, man jų reikia, todėl išeinu“, – tepasakė jis.
Moteris neturėjo jėgų nei noro prieštarauti tokiam vyro sprendimui. Jos mintis buvo tik apie dukrelę, kurią žūtbūt reikia užauginti. Išeidamas vyras neužtrenkė durų visam. Nepadavė skyryboms. Matyt, nenorėjo prarasti tos palikimo dalies, kurią būtų gavęs žmonai numirus.
Vyras išgirdo dar baisesnę diagnozę
Mano pažįstama moteris pradėjo aiškintis, kas nutiko. Rezultatas tiesiog pribloškė. Ji sužinojo, kad jos vyras užsikrėtė ŽIV ir dabar visus savo pinigus skiria kovai su šia siaubinga liga.
Štai, koks žiaurus kartais pareina bumerangas. Tiesa? Nuskriaudei kitą – dabar kentėk pats. Norėjai daug sekso – gavai kartu su nepagydoma liga. Laukei kito mirties? Dabar ir pats esi ant mirties slenksčio. Ir numirti gali greičiau net už sunkiai sergančią savo žmoną, kurią palikai varge ir skurde…
Mane irgi labai sukrėtė toks greitas bumerango sugrįžimas jį paleidusiam šeimininkui, todėl negalėjau susilaikyti neišklausinėjus viską.
Pimiausiai mane domino, kaip jos vyras sureagavo išgirdęs savo diagnozę. Išsigando? Pažįstama patenkino mano smalsumą. Vyras atėjo į žmonos namus ir paklausė: „Kaip tu nepasidarei sau galo sužinojus, kad sergi nepagydoma liga? Kaip viską ištvėrei?“
„Atsakiau, kad viską ištvėriau, nes dukrytę myliu. Noriu ją užauginti. O dėl ko dabar reikės gyventi tau, nežinau…“ – atsakė ji.
„O kaip jis pastebėjo, kad serga?“ – negalėjau liautis klausinėjus.
„Herpesas nukamavo, – sulaukiau atsakymo. – Ir ne tik ant lūpų, bet ir ant lytinių organų…“
Kaip simboliška…
„Bet kaip jums pasisekė! – nudžiugau. – Įsivaizduojate, kas būtų, jei jūsų vyras ir toliau gyventų su jumis?! Įsivaizduojate, koks kiltų didžiulis pavojus ir jums, ir dukrytei? Prie onkologijos dar ir ŽIV. Kaip baisu!“
„Taip, – sutiko pažįstama. – Būčiau tuomet numirusi iš gėdos ir baimės sužinojus, kad sergu tokia liga. Todėl labai džiaugiuosi, kad viskas taip baigėsi!“
Bet kiek dabar moterų yra pavojuje, vis negaliu nurimti. Jūsų buvęs vyras dabar gal ir toliau platins tą užkratą. Tokie jokios moralės gi neturi, kas reiškia, kad užsikrėtusiųjų ŽIV tik daugės…
„Visko gali būti, – ir vėl pritarė mano žodžiams pažįstama. – Visko gali būti...“
Moterys, būkite atsargios! O vyrai irgi! Saugokite save ir savo šeimas! Nes, įtariu, gatvėmis tokių užsikrėtusių vaikšto tikrai ne vienas ir ne du. Ir niekas, patikėkite, niekas iš jų jums nepasakys, kad yra tokio baisaus viruso nešiotojas. Susimąstykite!
