Šeimą palikusio vyro išpažintis: „Nežinote, į kokį košmarą aš patekau“

Su žmona išsiskyrėme prieš porą metų. Meilužių neturėjau, neištikimas nebuvau, tiesiog nebemylėjau jos. Nebegalėjau gyventi su žmogumi, kuris man buvo svetimas ir man jautė ne meilę, bet panieką, neapykantą ir pasibjaurėjimą. Viskas, ko jai reikėjo, tai tik vaiko.

Gimus vaikui labai atitolome, susvetimėjome. Diena iš dienos namuose buvo nesibaigiantys pykčiai, skandalai netgi dėl tokių smulkmenų, kad nenušluosčiau šakutės ar palikau nešvarias kelnes ne skalbinių dėžėje, bet įkišau į pačią skalbyklę. Nuolatiniai barniai ir įtampa vargino visą šeimą. Gyvenome taip kankindamiesi dar beveik trejetą metų. Negaliu sakyti, kad nesistengėme. Vaikščiojome pas psichologus, į porų terapijas ir kursus, bet tai mažai gelbėjo. 

Taigi, abipusiu sutarimu galiausiai nusprendėme skirtis ir nebekankinti nei vienas kito, nei vaiko. Be jokių barnių ir pykčių, gražiai pasirašėme dokumentus, pasiskirstėme vaiko priežiūrą, nustatėme alimentus ir kitus reikalus.

Skyrybos tikrai nemalonus procesas nė vienam – nei tam, kuris lieka, nei tam, kuris išeina. Jei būčiau žinojęs, kaip viskas baigsis, tikrai būčiau sėdėjęs ir dantis sukandęs gyvenęs su savo žmona iki vaikui sueis 18 metų. Jūs nežinote, į kokį košmarą po skyrybų aš patekau...

Nenoriu žeminti ar šmeižti savo vaiko motinos, bet manau, kad mano situacija kitiems vyrams taps gera pamoka ir jie dar gerai apgalvos, ar šeimą palikus tikrai turėsite daugiau laimės nei gyvenant nemeilėje ir nesantaikoje. 

Pirmiausia, po skyrybų butas atiteko žmonai ir vaikui. Viskas čia gerai, taip ir turėjo būti. Tačiau man teko galvoti apie kitą gyvenamąją vietą. Kol jos ieškojau, galima sakyti, gyvenau mašinoje. Keletą kartų netgi nakvojau darbe po stalu susirangęs kaip koks šuo. Nepagalvokit, kad skundžiuosi, nes to pats nusipelniau palikęs savo „ramų“ šeimyninį guolį ir „mylinčią“ žmoną.

Galiausiai išsinuomojus butą ir įsikūrus savo naujuose namuose prasidėjo tikras košmaras, kokio sesapnavau. Žmona pasidarė dar piktesnė ir žiauresnė, pradėjo manipuliuoti vaiku bei pinigais. „Klasika“, – pasakysite. Bet ar žinote, kaip sunku gyventi nematant savo vaiko?

„Jis serga“, „Duok daugiau pinigų“, „Nieko čia man nepadedi“, „Daryk, kaip tau liepiu, tada gal ir pamatysi“, „Koks tu tėvas, palikai šeimą“. Tokiomis frazėmis prasideda ir baigiasi kiekvienas mūsų pokalbis. Nors moku alimentus, perku vaikui rūbus, vaistus, pasiimu jį ne tik teismo nustatytu grafiku, bet ir per šventes, atostogas ar kada jai kur nors išvažiuoti reikia. Bet vis tiek esu labai blogas ir nenusipelnau matyti savo vaiko.

Pavyzdžiui, kartais ji paklaiksta, kad aš buvau išėjęs su draugais į kavinę alaus bokalo išgerti. Ji kažko paskambino ir nugirdo, kad esu ne namuose, o mieste, atšovė: „Linksminasi čia jis matai, vaiko pinigus prageria“. Spėkite, kiek laiko aš nemačiau savo vaiko? Tris mėnesius.

Kontroliuoja mane ir mano finansus labiau nei gyvenome santuokoje. Priėjome iki tokio absurdo, kad buvusioji prašo sumokėti už jos automobilio padangas, buto remontą ir naujas laiptinės duris, nors ten nebegyvenu jau porą metų.

Jei nesutinku, tuomet nematau vaiko. Tokių tėvų kaip aš – tūkstančiai. Jų teisės niekam neįdomios, nes visos tarnybos žiūri tik mamos gerovės, nes jos juk augina vaikus. O tėvas – pats kaltas, nes galėjo neardyti šeimos, nepalikti žmonos ir vaiko, gyventi „laimingoje“ santuokoje...