Žeminosi prieš kaimynus
Dėl to kreipėmės 2016 metais. Iškart buvom perspėtos, kad eilė ilga, pirmenybė vaikams. 2018 m. buvo nuspręsta būstą pritaikyti per metus – pastatyti liftą-keltuvą ir rekonstruoti vonios kambarį.
Pirmas dalykas, su kuo susidūriau (kadangi mama savarankiškai nejuda, reikalus pagal įgaliojimą tvarkau aš, dukra) – parašų rinkimas dėl keltuvo įrengimo laiptinėje.
Pagal galiojančią tvarką turi sutikti 51 proc. namo gyventojų. Nors keltuvas niekaip nekeičia namo konstrukcijos ar išvaizdos ir kažkaip trukdyti gali tik tos laiptinės gyventojams, kur bus įrengtas.
Turėjau eiti per 100 butų ir aiškinti kiekvienam nustebusiam gyventojui, ko man reikia, daug kas nuoširdžiai nesuprato, kaip juos liečia šis reikalas. Tie, kas nerinko niekad parašų eiliniame daugiabutyje, nesupras, ką tai reiškia. Kai kurie gyventojai tiesiog užtrenkė duris, nes iš principo nepasirašinėja niekam.
Vadinasi, turės neįgalusis keltuvą ar neturės, sprendžia namo gyventojai ir jeigu dauguma prieš – neįgalusis gali likti tiesiog įkalintas namuose...
Vadinasi, turės neįgalusis keltuvą ar neturės, sprendžia namo gyventojai ir jeigu dauguma prieš – neįgalusis gali likti tiesiog įkalintas namuose...
Manau, kad neįgaliojo įranga nėra prabangos ar meno dalykas, tai yra būtinas žmogui prietaisas, kad jis ir jo artimieji galėtų kuo pilnavertiškiau gyventi. Ir dabar galiojanti tvarka yra žeminanti ir pažeidžia žmogaus teises.
Laukia trejus metus
Kitas dalykas yra būsto pritaikymo terminai. Mes laukėm dvejus metus. Net pamiršę buvom. Šiais metais jau sulaukėme sprendimo, kad būstas bus pritaikytas, bet metai į pabaigą, kada bus darbai – neaišku. Paaiškino soc. paslaugų skyriuje, kad nėra darbininkų ir kad tokia padėtis visoje Lietuvoje.
Šiandien praėjo jau beveik treji metai, kaip laukiame. Tai yra metai, pilni vargų – bandymų įlaipinti mamą į vonią rizikuojant susižaloti tiek jai, tiek man. Nešiojimo prausimosi reikmenų į kambarį ir atgal, nors mama galėjo dar privažiuoti vežimėliu ir dantis, pavyzdžiui, valytis pati. Kopimo laiptais prilaikant, kai kojos beveik nesilanksto – kiekviena tokia kelionė reikalauja daug jėgų tiek iš ligonio, tiek iš lydinčiojo asmens (visada rizikuojant susižaloti abiems).
Aš manau, kad abu šie dalykai yra atgyvenę ir neįgalusis turi gauti pagalbą kiek įmanoma greičiau, nelaukiant, kol jau jos, galbūt, nebereikės. Ir nemanau, kad senas žmogus yra mažiau vertingas, todėl į jo negalią reikėtų žiūrėti atsainiau, ką aš ir įžvelgiu mūsų atveju.