Darausi tyrimus, vaikštau pas daktarus, visa kita. Bet stengiamės, kad neužvalgytų mūsų liūdesys – daug keliaujame, turime daug aktyvių pomėgių, susitinkame su draugais, stengiamės vienas kitą palaikyti morališkai.
Tačiau aplinkinių spaudimas dėl šeimos pagausėjimo jau darosi nepakeliamas. Užuominas apie vaikelį mes suprantame, ne kvaili esame. Bet pastoti nepavyksta, nors nesisaugom jau nuo vestuvių, tai trejus metus. Bet kiekvienam sutiktam juk nepasakosi priežasčių, neaiškinsi, kodėl mes tų vaikų neturim. Ne dėl to, kad pramogų norim, o dėl to, kad nepavyksta vaikelio susilaukti.
Bet labiausiai skaudina ne nesusipratėlių bičiulių, bet giminaičių atakos. Kai tik nuvažiuojame pas vyro ar mano tėvus, jie vis pradeda zyzti, kaip nori anūkų, kaip nori dar jauni seneliais tapti, kad turėtų sveikatos su jais pažaisti ir pasidžiaugti.
Ilgainiui uošvio užuominos virto priekaištais ir netgi įžeidinėjimais. „Ir vėl plokščia kaip plekšnė“, – pašaipiai repliką man vietoj „labas“ mano uošvis.
Tą kartą jau nebeištvėriau ir apsiverkiau tiesiog prie jų. Tiesą sakant, užsidarę kambaryje verkėme abudu su vyru apsikabinę.
Net ir nelabai išsilavinę žmonės supranta, kas yra taktiškas ir netaktiškas elgesys. Todėl labai prašau visų šiek tiek didesnio supratimo nelaidyti savo pastabų; „Tai kada vaikelis“, „Nedelskit, po to bus vėlu“, „O tu dar nesiruoši gimdyt“ ar „Tau dar ne laikas“?
Kartais bevaikės poros ne nenori turėti vaikų, bet negali. Ir žmonių „paraginimai“ nelabai padeda. Atvirkščiai, tik dar labiau skaudina ir gilina širdies žaizdą.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų spalio 17 dieną.
