Žinokite, kad po šio interviu naktimis sapnuoju košmarus... Nenoriu net prisiminti, kad tą patį išgyvenau ir aš. Dabar esu sėkmingai ištekėjusi moteris, su vyru auginame trejų metukų sūnų. Tačiau dar visai neseniai, kai buvau Simonos metų, buvau vieniša.
Ir puikiai žinau, ką reiškia nerasti tinkamo vyro. Nors esi išsilavinusi, turi krūvą įdomių pomėgių, keliauji po pasaulį, turi savo butą, turi savo automobilį, nuosavą verslą, puikiai atrodai, bet vyrą rasti yra praktiškai neįmanoma.
Turiu omenyje gerą vyrą, ne kokį bestuburį slieką, kuris tik ir taikosi įsirangyti į tavo piniginę ir tavo butą bei ten peržiemojus vėl šliaužti toliau. Arba kuriems reikia moters tik porai dienų per savaitę – lovos reikalams, laisvu nuo sporto, klubų ir draugų metu.
Šiais laikais vyrai iš tiesų yra beprotiškai išlepinti. Vyrai, kuriems per trisdešimt, yra visiški savanaudžiai, negalvoja apie šeimą ir santykius. Jiems rūpi tik linksmybės, jie kratosi atsakomybės. O jei ir sukuria šeimą, tai tik su pasižadėjimu, kad ji netrukdys jų laisvamaniškam gyvenimui, kelionėms, sekmadieniniams „brančams“ su draugais ir kaitavimo pomėgiui.
Kiek aš nuėjau kryžiaus kelių, kol suradau vyrą, su kuriuo norėjau susitikti bent antram pasimatymui, kuris yra protingas, išsilavinęs, gerbia moteris ir supranta santykių svarbą. Kiek aš prisikankinau su visokiais „tinderiais“, su visokiais atsiprašymais „mes per skirtingi“, „manęs ilgalaikiai santykiai nedomina“, „man dar per anksti šeimai“, „aš ieškau jaunesnės“ ir taip toliau ir panašiai.
Todėl išgirdusi S. Starkutės interviu prisiminiau tą baisų košmarą, kurį teko praeiti, kol susiradau savo vyrą. Ir dabar sapnuoju košmarus, kad mums su vyru nesusiklostė, išsiskirstėme, ir man vėl iš naujo teko leistis į tą kryžiaus žygį ieškant savo žmogaus. Tikrai užjaučiu visas netekėjusias viengunges, kurioms tenka ieškoti savo žmogaus tarp susireikšminusių lietuviškų snobų.
