Po skyrybų pasijuto nėščia
Mes buvome kartu apie pusę metų. Santykiai nutrūko iš mano pusės. Pamačiau, koks pavydus ir agresyvus žmogus jis yra. Tai nebuvo iš jo pusės meilė, buvo įsikabinimas į mane.
Klausimai, kur buvau, kiek užtrukau, žinučių skaitymas, feisbuko draugų trynimas, neišleidimas atskirai niekur eiti. Dusau tokiame bendravime ir viską nutraukiau.
Tada sužinojau, kad laukiuosi. Turėjau labai tvirtą požiūrį: vaikas yra abiejų ir tėvas privalo žinoti, turi teisę dalyvauti auginime.
Susisiekiau su juo, pasakiau apie kūdikį. Apibendrinant pasakiau tiek: laukiuosi mūsų vaiko, esi tėtis, tad galėsi bendrauti, dalyvauti auginime ir taip pat tikiuosi padėsi išlaikyti.
Jis labai apsidžiaugė, iš karto atvažiavo su manimi susitikti. Parodžiau ultragarso nuotrauką ir norėjau susitarti, kaip toliau bus.
Nieko negirdi
Tokie klausimai: ar kartu norės vaikščioti pas gydytoją, ar pranešti, kai prasidės gimdymas, kokius daiktus iki vaiko gimimo perkame kartu, kokius – atskirai, kurio pavardę vaikas turės, kiek pinigų per mėnesį jis prisidės ir ar eisime pasirašyti kokio susitarimo, ar per teismą. Norėjau aptarti nemažai, bet susitikimo metu pamačiau, kad jis nelabai girdi.
Tie klausimai jo nedomino. Sakė, kad viską padės, o daugiau nesigilino. Kalbėjo, kaip pasiilgo manęs, kaip nori vėl pabandyti iš naujo, įkalbinėjo santykiams. Gražiai pasakiau, kad tikrai nieko nebus.
Ir jam prasidėjo manija. Kitaip negaliu pavadinti. Kasdien milijonas žinučių, praleistų skambučių. Ragelio net nebekeliu, nes klausia, ką veikiau, kur esu, ką toliau veiksiu, lieja savo jausmus. Vis pabrėžiu, kad bendrauti galime tiek, kiek tai susiję su vaiku, jokių kitų ryšių nenoriu. Bet jis negirdi.
Jaučiasi persekiojama
Dabar jau esu 6 mėnesį nėščia, o viskas tik blogiau. Rašo man meilės ir sekso žinutes. Paskambindavo naktį, verkia į ragelį. Stovėdavo po langais.
Nervai mano ištąsyti tiek, kad kiekvieną dieną verkiu. Suskamba telefonas, iš karto kyla panika. Jaučiuosi ir kamuojama, ir persekiojama. Paprašiau baigti taip bendrauti ir emociškai šantažuoti, prašiau bendrauti tik apie vaiką, bet nepanašu, kad pats vaikas jam būtų įdomus.
Surišti visam gyvenimui
Buvau tokių tvirtų įsitikinimų, kad tėvas privalo dalyvauti auginime jei tik nori, bet neseniai po jo grasinimų nusižudyti ir siuntinėjimo ant trijų raidžių, ir vėl meilės prisipažinimų, pasakiau: „Jei nesusitvarkysi, negalėsi bendrauti ir su vaiku. Baik mane kankinti.“
Negalima uždraust jam kontaktuoti, bet mane žiauriai gąsdina, kad dabar visam gyvenimui esu pririšta prie tokio nestabilaus žmogaus. Nežinau, ką daryti.
Vieną akimirką atrodo, kad turiu viską kęsti vardan to, kad vaikas turėtų tėtį ir bendravimą. Kitą akimirką atrodo, kad jeigu jis mane terorizuoja, tai kenkia ir vaikučiui, kuris dabar perima visas mano emocijas, todėl geriau nebendrauti. Būčiau labai dėkinga, jeigu patartumėte. Ačiū.
