Vietoj namų ruošos skaito knygas
Visų pirma, man įgriso du kartus per savaitę vakarais grūstis pirmyn atgal per kamščius, aš noriu pailsėti. Visų antra vis sunkiau suderinti darbą su vaiko popamokine veikla.
Paskui ilgai galvojau, ar tikrai esu tokia apgailėtina nemylinti egoistė ir supratau – velniop viską. Mama taip pat yra žmogus.
Kai mano vaikai buvo bejėgiai kūdikiai, savaime suprantama, kad turėjau gyventi ir alsuoti vien jais, jų poreikiais. Dabar jie paaugo, atėjo laikas atsiimti dalį savo gyvenimo.
Supratau ir dar vieną dalyką – nenoriu, kad mano vaikai augtų burbule, kur nėra jokių pasekmių ir atsakomybės. Nenoriu auginti lepių amorfiškų būtybių, įsitikinusių, kad kiekvienas aplinkinis jiems skolingas.
Todėl gyvenu ne vaikais, o su vaikais. Neaukoju jiems kiekvienos laisvos akimirkos. Stengiuosi kuo daugiau laiko skirti sau.
Jei yra galimybė įsitaisyti ant sofos ir su malonumu paskaityti gerą knygą, o vaikų kambaryje gyvatynas, renkuosi knygą.
Kelis kartus betvarkėje neradę savo daiktų vaikai išėjo į mokyklą nepasiruošę. Gavo velnių ir nuo mokytojų, ir nuo manęs. Aš ir toliau skaitau knygas, o vaikai pagaliau išmoko susidėti savo daiktus taip, kad ryte nereikėtų lakstyti po namus ir kelti isterijos: „Mama, kur mano kūno kultūros apranga, guašas, piešimo reikmenys?“ Ten, kur pats juos pasidėjai.
Sulaužytų daiktų netaiso
Jei iškyla klausimas, kam išleisti pinigus – nusipirkti ką nors sau, ar mokėti už sudaužytą vaiko telefono ekraną, renkuosi save. Mano sprendimo nepakeičia pilnos ašarų akys ir patempta lūpa.
Buvom susitarę, kad kol sūnus yra mokykloje, telefonas saugiai gulės kuprinėje. Kadangi susitarimo nesilaikė, ramia sąžine nusipirkau naują rankinę, kokios seniai norėjau. Jei būčiau paknopstom puolusi į telefonų taisyklą, vaikas neišmoktų saugoti savo daiktų. Kas lengvai gaunama, tas nevertinama.
Rankdarbių nedaro
Jei reikia mokyklai paruošti kokį nors darbelį, padedu vaikui vien patarimais. Lai pats kuria „rudenėlio puokštę“, ieško informacijos užsienio kalbos projektui. Tikrai turiu įdomesnių užsiėmimų nei prikandusi lūpą sukti iš klevo lapų rožes. Man nereikia lepinti savo tuštybės ir džiaugtis aukštu įvertinimu už tai, ko vaikas pats nepadarė. Geriau pasižiūrėsiu žinias, ar pasilepinsiu vonioje.
Kai dukra atėjo pasiskųsti, kad lietuvių kalbos mokytoja jos „nemėgsta“, neatsiprašinėjau iš darbo ir nelėkiau į mokyklą aiškintis kodėl „pikta“ mokytoja skriaudžia mano aukselį.
Pasisodinau dukrą ir paklausiau ką ji padarė, kad būtų mokytojos mėgstama? Patikėkit, vaikas išpūtė akis ir negalėjo patikėti, kad to paklausiau. Juk dabar vaikai auginami principu „vaikas visada teisus ir turi būti mylimas“.
Žodis po žodžio išsiaiškinom, kad tas aukselis visai ne aukselis, o tikras velniūkštis: nepadarė namų darbų, per pamokas plepėjo su drauge, blogai parašė diktantą... Teko paaiškinti dukrai žiaurią tiesą: vieninteliai žmonės, kurie ją mylės be jokių priežasčių – tai jos tėvai. Visų kitų žmonių meilę, pagarbą ir teisę būti mėgstamu teks užsitarnauti. Mokytojų taip pat.
Į būrelį nevežioja
Kai iškilo pasirinkimas: vėl vežioti vaiką į būrelį, vairuoti atgal, o namuose verstis per galvą, kad spėčiau pasiruoščiau kitai darbo dienai, pasirinkau atsisakyti būrelio. Vaikui visas gyvenimas prieš akis, turės sočiai laiko išbandyti naujas veiklas ir tobulėti, aš gi tokios galimybės jau neturiu. Nenoriu atsisakyti malonumo dirbti ir ilsėtis. Man regis, šioje situacijoje turiu didesnes teises nei vaikas, kurio vienintelis argumentas „aš noriu“.
Dabar madinga būti užimtų vaikų tėvais. Kad tik daugiau, įmantriau ir pageidautina už didelius pinigus. Žiūrėdama į pažįstamų vaikus, kiekvieną dieną lekiančius iš vienos veiklos į kitą, ir girdėdama pagyras „o maniškis pradėjo groti pianinu“, „maniškė lanko jaunųjų modeliukų mokyklą“, visada pagalvoju: „Ar jūs mylite savo vaikus, ar tik savo pačių neįgyvendintas ambicijas?“ Susidaro įspūdis, kad pagrindinis tėvų variklis yra jų tuštybė. Aš pats gyvenime nieko nepasiekiau, bet užtat galiu į kairę ir į dešinę girtis savo vaikais.
Dabar pasidarė madinga rinktis mokytojus kaip mėsą ant prekystalio, migruoti iš mokyklos į mokyklą, kur „geresnės sąlygos“, rinktis privačias ugdymo įstaigas, o paskui dalintis patirtimi ir skųstis, kaip brangiai kainuoja išlaikyti vaikus.
Vaikai aukos neįvertina
Verkšlena net tie, kas uždirba ne pačius mažiausius atlyginimus. Tėvai regis pamiršta seniai žinomą tiesą – iš molio aukso nenukalsi. Jei vaikas negabus, genijumi jo nepavers net pati geriausia mokykla. Jei vaikas nenori mokytis, jis rinksis dvejetus ir pas geras mokytojas, ir pas „prastesnes“.
Ir pabaigai. Vakar išgirdau dviejų paauglių mergaičių pokalbį. Sėdėjo prieš mane, abi sukišusios nosis į telefonus, kartais persimesdamos trumpomis frazėmis.
„Tai kur jūs buvot šią vasarą?“ – pasitikslino viena.
„Graikijoje“, – atsakė antra.
„Ir kaip ten?“ – pasidomėjo pirmoji.
„Ai, debilizmas“, – abejingai atsakė antra, net nepakeldama galvos nuo telefono.
Taigi, mieli tėveliai, dabar pasidarė madinga duoti vaikams „viską, kas geriausia“, o vaikai to visai nevertina. Pabandžiau įsivaizduoti, kiek taupė tos mergaitės tėvai, kad nuvežtų ją atostogoms į Graikiją. Taupė, stengėsi ir... Pasak mergaitės, visos tėvų pastangos tik „debilizmas“.
Ir tada pagalvojau – galit mane net sudeginti ant laužo, bet jei mano vaikai taip pasakytų iki patys užsidirbs kelionėms, atostogautų pas močiutę.
Geriau už tuos pinigus susiorganizuosim su vyru naują medaus mėnesį, po palmėmis su kokteilio taure. Turiu tam sočiai sveiko egoizmo.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų spalio 8 dieną.
