Vieną akimirką jos dūsauja ir verkia, kitą džiaugiasi, kad bent jį turi, kad kartais jis būna geras...
Sunku suvokti, ką jos kalba: „Kartais jis būna geras“. Viena pasakoja, kaip ketvirtą kartą vairuotojo pažymėjimą praradusį vyrą vežioja į darbą ir atgal. Ji pati serga, pusę dienos valo biurus, rūpinasi namais bei vežioja savo alkoholiką vyrą į kitą miestą dirbti.
Negana to, kad jis nesigaili savo poelgio, jos neatsiprašė, bet dar ir tyčiojasi iš jos, engia ir geria net namuose.
Ji klusniai jam tarnauja, atleidžia patyčias, girtavimą, net išdavystes ir toliau rūpinasi. Ir tik klausia: kaip aš gyvensiu viena, juk nemoku. Moterys mielos, mokėtumėt gyvent ir mokat, rastumėt tiesiog kitą veiklą ir tokio vyro nereikėtų.
O dabar abu sugyvena tik todėl, kad užsimerkia prieš jo girtavimą, žeminimą ir tokį gyvenimą, dangstosi ir tai žinantys, esą tai jų problema. Nors reikia pagalbos šiai moteriai!
Į pokalbį įsiterpia kita. Jos vyras irgi alkoholikas, jau kelis kartus pakeitęs darbus. Dėl jo girtuoklysčių nuo šeimos nusisuko vaikai, bet žmona juk viską pakelia. Ji irgi taikosi, dangsto vyrą, atleidžia ir kai jis būna blaivus, džiaugiasi išvykomis, namų ruoša. Bet ji nesuvokia, kad savaime viskas nepasikeis!
Ir žinot, moterys, kai jie paliks jus – jūs vėl kaltinsit tik save, savo gyvenimą apraudosit. O žinot kodėl? Nes buvot kvailos ir naivios. Vyrai išeis pas tas, kurios tą kartą bus savim patenkintos, pailsėjusios, laimingos ir nepriekaištaujančios.
BET jos tikrai pastatytų juos į vietas, įtikintų keistis, ne verstų ir ne verktų, o įtikintų, kaip su jomis gera ir smagu gyventi, kokios jos patrauklios ir gražios bus, jeigu tik jie pasikeis...
Ir jie pasikeis. Nes jie norės likti su jomis, nes jos stiprios ir mokės įtikinti juos, o ne pataikauti ir vergauti. Nebūkit vergės, būkit moterys – tokių vyrai nori.
