Mergaitę auginau viena, išsiskyrėm su jos tėvu, kai buvo maža. Tėvas nesilanko, jie nebendrauja. Dukrai dabar 17 metų. Kai buvo maža, buvom tvirta šeima. Paauglystėje pasikeitė, nebeprisileido. Jau kelinti metai nežinau, kaip gyvena, apie ką svajoja. Pripratau ir taip, rūpinuosi, bet nelendu.
Ilgai neturėjau vyro savo gyvenime, bet prieš pora metų atsirado. Viskas buvo gerai ir su dukra sutarė. Bet šiemet jis pas mus atsikraustė ir gal tai nebuvo geriausias sprendimas.
Ryte ji ateina pusryčių neapsirengusi. Ir nebe su pižama, o pvz., šilkiniais naktinukais. Po dušo laksto tik su rankšluosčiu, vakare, jeigu visi esam svetainėje, persirenginėja durų neužsidariusi.
Draugą tai trikdo, jis nežiūri, bet aš ją matau, kai taip daro. Jos veidą. Savo vaiką atpažįstu - matau, kad jai patinka tas nejaukumas, kurį sukelia.
Ant sofos atsisėda ne prie manęs, prie mano draugo. Pasakoja jam, vis paglosto, kitaip paliečia. Džiaugčiausi, kad bendrauja, bet tikrai matosi tas tyčinis trikdymas, erzinimas. Iš jos eina bendravimas ne kaip į tėvišką figūrą, bet kaip į simpatiją.
Draugas suaugęs žmogus, niekada nežiūrėtų į vaiką. Nėra nerimo, kad tarp jų kas nors įvyks, yra tik nerimas, kodėl ji tą daro. Vienas epizodas buvo itin negeras. Per pusryčius dukra atėjo tik su kelnaitėmis ir liemenuku. Paprašiau apsirengti, draugiškai pasakiau pastabą. Būtų įsižeidusi - ką darysi. Bet ji man atsikirto.
„Bijai jaunų privalumų?“ - ar kažkaip taip. Tada atsisuko į draugą ir nueidama jam tiesiog pasirodė viską. Suspaudė rankose savo krūtinę ir pajudino.
Ji apsisuko ir išejo. O kai išėjo į mokyklą, audra jau kilo tarp manęs ir draugo. Abu buvome taip išmušti iš vėžių, kad ėmėme nesusišnekėti, aš jį kaltinau, jis mane, buvo kelios dienos baisios. Paskui susitarėme ieškoti sprendimų. Bet ta situacija pernelyg nejauki, kad kalbėtum su kitais. Dabar tai tapo slapta prieš gimines, tokių audrų niekam ir nepapasakosi.
Man labai baisu dėl dukros. Kokių ji turi problemų, kad taip elgiasi. Kaip turi jaustis žmogus, kad šitaip darytų? Prie savo mamos?
Paklausiu apie tai - nesikalba su manimi. Spausti nenoriu, kad nesugalvotų padaryti kokios nesąmonės. Bet mano galva darosi labai negeri dalykai. Pasikalbam tarpusavy su draugu, bet nežinom, kaip reaguoti. Jam labai nejauku, nemalonu. Noriu apsaugoti dukrą nuo jos išsišokimų. Ir santykius noriu išsaugoti. Vis ateina mintis, kad teks prašyti draugo kraustytis atgal iš mūsų. Ar kreiptis į šeimos psichologą.
Norėjau ir pasipasakoti, ir parodyti, kad ne tik smurtaujantys ar vagiantys vaikai yra „sunkūs“. Baisu, kai tavo vaikui kažkas taip negerai, kad jis taip daro.
