Akla meilė sūnui užaugino monstrą, nuo kurio nežino, kaip apsiginti

Mano seserį skaudina pats artimiausias ir mylimiausias žmogus. Jos kančių priežastis – paauglys sūnus. 

„Aš su juo nesusitvarkau. Nežinau ką padariau ne taip“, – kūkčioja sesuo. 

Sesuo turi du vaikus. Vyresnę dukrą ir sūnų. Tarp vaikų daugiau nei dešimties metų skirtumas, mano dukterėčia jau suaugusi savarankiška moteris. O štai sūnus... Apie jį atskira kalba. 

Po dukters gimimo sesuo svajojo susilaukti antrojo vaiko, bet aiškiai suprato: dviejų vaikų nepatemps. Geriau vienas, bet aprūpintas nei du, gyvenantys skurde. Kai svainis išvažiavo dirbti į Norvegiją, sesers šeima pagaliau atsistojo ant kojų, jos svajonė išsipildė. Gimė pagrandukas. 

Sūnus buvo didžiausias jos džiaugsmas, svarbiausias laimėjimas ir akių šviesa. Vyras uždirbdavo pakankamai, todėl sesuo išėjo iš darbo ir nusprendė pati auginti sūnų iki mokyklos. 

Dukrą auklėjo gana griežtai, o sūnų lepino ir popino nuo pirmųjų gyvenimo dienų. Ne kartą mačiau, kaip negavęs, ko nori, jis tranko mamai per veidą ranka. Kai sesers šeima atvažiuodavo į svečius, nenuleisdavau nuo sūnėno įdėmaus žvilgsnio.
 
Žinojau, kad vaikas nejaučia leistinų ribų. Atiminėdavo iš mano vaikų žaislus, o negavęs paleisdavo kakarinę ir puldavo kumščiais. Laužydavo ir gadindavo daiktus. Prieš jam atvažiuojant viską, kas brangu ir lengvai lūžta, sukilnodavau kuo aukščiau. 

Kelis kartus bandžiau sesei pasakyti, kad toks elgesys nenormalus, bet mano žodžiai buvo lyg žirniai į sieną. 

„Jis mažas, jis dar nesupranta“, – atšaudavo sesuo ir puldavo apkabinti negeros tetos „nuskriaustą“ sūnų. 

Vieną sykį, būdamas trejų, sūnėnas čiupo už pakarpos mūsų katiną ir pradėjo stipriai kratyti. Neištvėriau, griežtai sudrausminau. Sulaukiau sesers reakcijos: užuot subarusi sūnų ir paaiškinusi, kad gyvūnų skriausti nevalia, ji apšaukė mane. Įsižeidė, nes kalbėjau pakeltu tonu. Susisodino vaikus į mašiną ir išlėkė atgal į namus. Tada su manimi nekabėjo du mėnesius. 

Savaime aišku, po kurio laiko mes susitaikėme. Tikėjausi, kad sūnėnui paaugus viskas nusistovės. Sesuo sutramdys bujojantį motinystės instinktą, sūnėnas išeis į mokyklą ir pagaliau supras – pasaulis aplink jį nesisuka ir juo nesibaigia. 

Tiesą sakant, suklydau. Nuo pirmų dienų mokykloje sesuo susidarė tvirtą nuomonę „visi mokytojai durni, nesugeba rasti su jos sūnumi bendros kalbos, kabinėjasi prie jos vaiko be priežasties“. Apie pradinių klasių mokytoją prie sūnaus kalbėdavo vien paniekinančiu tonu. 

„Kam rinktis pedagogo profesiją, jei nesugebi rasti raktelio į vaiko širdį“, – tapo jos topine fraze. 

Blogą ir nesupratingą pradinių klasių mokytoją pakeitė blogi ir nesupratingi aštuonmetės mokyklos pedagogai. Jiems sesuo taip pat negailėdavo bjaurių epitetų. Jei sūnus prisidirbdavo mokykloje, sesuo visada rasdavo priežastį jam pateisinti – išprovokavo, nesuprato... 

Kai sūnus pradėjo praleidinėti pamokas, netikėjo nė vienu mokytojų žodžiu. Į klasės susirinkimus eidavo iš anksto nusiteikusi konfliktui. Kai kilo gandai, kad sūnėnas vagiliauja iš klasiokų, sesuo pasiuto ir perkėlė vaiką į kitą mokyklą. 

Besimokydamas šeštoje klasėje sūnėnas dažnai užbėgdavo į mūsų namus. Pabendrauti su mano vaikais, šiaip pasibūti. Gyvenome netoli jo naujosios mokyklos, visada priimdavau vaiką su džiaugsmu. 

Vieną dieną mano sūnus prisipažino, kad dingo jo nešiojama kolonėlė. Pirkau daiktą iš Kinijos internetu, buvo nebrangus. Sūnus neprisiminė, nešėsi ją su savimi pas draugus, nesinešė... Tuo metu dingusi kolonėlė nesukėlė jokių įtarimų. 

Netrukus skaičiuodama grynus pinigus pasigedau 50 eurų. Gyvenome neblogai, bet vis tiek esu pripratusi kruopščiai skaičiuoti visas pajamas ir išlaidas. Pamaniau, kad būsiu pametusi. Ir vėl nekilo jokių įtarimų. Paskui dar kelis kartus pasigedau nedidelių sumų – 10, 20 eurų. Keikiau savo žioplumą, kaltinau nuovargį, kol vieną dieną neužklupau sūnėno, besirausiančio mano piniginėje. 

Kaip jis verkė, kaip atsiprašinėjo! Maldavo nesakyti mamai. Skundėsi, kad ji neduoda pinigų net pietums į mokyklą, kad jį užmuš jei sužinos. Po tų žodžių man užvirė kraujas. Buvau nusiteikusi viską išsiaiškinti tyliai, bet šitas įžūlus melas išvedė iš kantrybės. 

Paskambinau seseriai, pasikviečiau rimtam pokalbiui ir vėl pati likau kalta. Ji manimi nepatikėjo. Klykė, kad aš šlykštynė, kad jos ir jos vaikų daugiau kojos nebus mūsų namuose, kad apvaginau jos sūnų. 

Išsiskyrėme baisiai. Ji trenkė durimis ir nutraukė su manimi visus kontaktus. Labai ilgai neskambino, nerašė. Šeimos susiėjimuose apsimesdavo, kad aš neegzistuoju. 

Po kurio laiko pirmoji man paskambino. Su ašaromis. Raudodama atsiprašė. Išsipasakojo turinti problemų. Sūnus susidėjo su bloga kompanija. Šlaistosi gatvėmis, neina į pamokas. 

Jau buvo suorganizuota vaiko gerovės komisija, gresia kurso kartojimas. Tada pirmą kartą išgirdau „aš su juo nesusitvarkau“. Sūnus jai meluoja, kelis kartus grįžo namo vėlai ir neblaivus. 

Sakė bandžiusi kalbėtis visaip. Geruoju, piktuoju, bet be rezultatų. Jei bandanti geruoju, sūnus tik vaiposi. Jei bando piktuoju, jis iškart šoka į akis. Grasina. 

Paskutinį kartą man vėl skambino apsiverkusi. Sūnus iškoliojo laiptinės kaimynę necenzūriniais žodžiais, o kai sesuo pabandė jį paprotinti, ją pastūmė, pasiuntė ir išlėkė iš namų. Ji pradėjo jo bijoti... 

Dabar laukia iš užsienio grįžtančio vyro. Tikisi, kad jis sugebės pasikalbėti su sūnumi vyriškai. 

Sakoma, kad meile negalima sugadinti vaiko. Sakoma, kad meilė vaikams būtina kaip oras. Su šituo sutinku, bet, mano nuomone, meilė turi būti griežta ir nenuolaidi. Meilė neturi būti akla. Kitaip poreikis apginti savo vaiką užgožia sveiką protą ir užaugina monstrus, nuo kurių nežinai kaip apsiginti.