Išsisuka su senais daiktais
Jei vaikas ne pirmokas, tikrai galima sutaupyti. Mano sūnus šiemet mokysis ketvirtoje klasėje. Perkratėm rašomojo stalo stalčius, spintas, apžiūrėjom visus turtus ir supratom – daugybės dalykų pirkti nereikės.
Yra likę spalvotų pieštukų, drožtukai, liniuotė, akvarelė, puspilniai indeliai guašo, teptukų, spalvoto ir balto popieriaus. Kuprinė tikrai laikys dar vienerius metus, penalas taip pat, tereikia išvalyti. Telefonas senukas, ne naujausio modelio, bet susisiekti tiks.
Nupirksim sportinę aprangą, avalynę, na dar pratyboms reikės pinigų. Šiemet tikrai neišleisim kosmosą siekiančių sumų.
Taip jau susiklostė, kad mūsų klasės mamos prieš kiekvieną rugsėjį susitinka aptvarkyti kabinetą.
Susirinkome ir šiemet. Pabendravome, kalba savaime pasisuko apie išlaidas mokyklai. Štai tada supratau, iš kur tos kosminės sumos ir mamų ašaros.
Apie tai, kad viskas brangsta ir išleisti į mokyklą kainuos labai daug, skundėsi visos. Išskyrus mane.
Viena mama gailiai bėdavojo, kad teks imti paskolą, kitaip neišsivers. Vien už sūnaus kuprinę teko pakloti virš 70 eurų, o juk reikia nupirkti vaikui naują populiarų telefoną, supirkti naujas kanceliarines prekes...
Pasisakiau, kad išsiversime su pernykščiais pirkiniais, visa kita, mano nuomone, vien išsidirbinėjimas. Sulaukiau nesupratimo kupinų žvilgsnių.
„Na, aš tai tikrai neleisčiau, kad mano vaikas eitų į mokyklą kaip durnelis“, – paniekinančiai reziumavo dėl išlaidų verkusi mama.
Nesivėliau į diskusijas. Kaip sakoma, kiek žmonių, tiek nuomonių, tačiau vis tiek buvo skaudu.
Paskui pagalvojau: ar ne visoje Lietuvoje šitaip yra? Jei skudurai – tai firminiai, nors neįperki. Jei mašina – tai tokia, kad kaimynai iš pavydo paspringtų seilėmis. Jei telefonas – tai prabangus, nors reiks nusimauti paskutines kelnes ir imti paskolą. Ne gyveni žmogus, o rodaisi kaip gerai gyveni.
Gaila, kad į šitą ydingą ratą įtraukiami vaikai. Nuo mažens pratinami žiūrėti į tuos, kas turi mažiau, kaip į durnelius.
Paskui pagalvojau: ar ne visoje Lietuvoje šitaip yra? Jei skudurai – tai firminiai, nors neįperki. Jei mašina – tai tokia, kad kaimynai iš pavydo paspringtų seilėmis. Jei telefonas – tai prabangus, nors reiks nusimauti paskutines kelnes ir imti paskolą. Ne gyveni žmogus, o rodaisi kaip gerai gyveni.
Gaila, kad į šitą ydingą ratą įtraukiami vaikai. Nuo mažens pratinami žiūrėti į tuos, kas turi mažiau, kaip į durnelius.
Todėl vyresnėse klasėse prasideda cirkai: to nedėvėsiu, nemadinga; šito telefono į mokyklą nesinešiu. Nevaikščiosiu kaip durnelis su „Samsungu“, kai visi klasiokai turi naujausius „iPhone“! Manot šita situacija laužta iš piršto? Gerai būtų. Savomis ausimis girdėjau, kaip tėvus ant blakstienų stato aštuntokė dukra.
Ir pabaigai. Dažnai girdžiu, kad vaikai nepasiruošė į mokyklą, nes tėvai nenupirko to ar ano. Bandžiau prisiminti, ar kuri mama pasiskundė nepasiruošusi mokyklai, nes vaikas keikiasi, skriaudžia kitus vaikus, trukdo per pamokas. Negirdėjau jokios mamos skundžiantis, kad vaikas nepasiruošęs į mokyklą, nes nemoka pasakyti „laba diena“, „prašom“, „ačiū“ ar „atsiprašau“. Negirdėjau mamų skundžiantis, kad vaikas nepasiruošęs eiti į mokyklą, nes neišmoko gerbti mokytojos ir jos klausytis. Negirdėjau mamų skundžiantis, kad vaikas nepasiruošęs eiti į mokyklą, nes mėto šiukšles ant grindų, gadina svetimus daiktus ir tyčiojasi iš kitų.
Šito negirdėjau ir labai gaila. Manau, visiems būtų paprasčiau grįžti į mokyklą, jei vaikai ateitų ne naujais brangiais daiktais nešini, o išmokę pagrindinių žmogiško elgesio taisyklių ir pasiryžę jų laikytis.
