Senas paprotys, kiek kas gali, pagal savo finansines išgales, tiek bažnyčiai aukoja, jau seniai nebegalioja. Yra konkrečios sumos, kurių turi laikytis. O jei ne, tuomet geriau net nekelti kojos į tokias vietas, nes būsi labai nemaloniai nustebintas.
Todėl jei tikrai esate tikintys katalikai ir norite sakralios ceremonijos, patarčiau rinktis ne prestižines bažnyčias didžiuosiuose šalies miestuose, bet atokias provincijos parapijas, kur santuokos ir krikštynos neregistruojamos konvejeriu ir nenuskausmins vestuvinio biudžeto.
Jau iki tol buvau girdėjusi, kad populiariausios bažnyčios labiau primenanti verslo įstaigas, o ne Dievo namus.
Iš pažįstamų žmonių girdėjome, kad tokiose prestižinėse bažnyčiose, kokioje nusprendėme tuoktis ir mes, santuokos ceremonija kainuoja kelis šimtus eurų. Ir kalba eina ne apie 200, o apie 600, 800, ir netgi 1000 eurų. Negalėjome patikėti, kad sutuokiant žmones iš tiesų gali būti tokios sumos.
Svajonės tuoktis savo svajonių bažnyčioje nenorėjome palaidoti. Prieš vestuves nusprendėme su kunigu susitikti ir aptarti mūsų santuokos ceremonijos. Konkrečios sumos jis nenorėjo įvardinti, sakė, kad aukos dydis bažnyčiai nėra nustatomas.
Ir nors buvome girdėję apie dideles jaunavedžių aukojamas sumas, kunigui pasiūlėme 300 eurų, nes daugiau sau leisti negalėjome. Viskas buvo lyg ir gerai, aptarėme visas ceremonijos detales, kunigas pažadėjo gražią šventę. Gražiai išsiskyrėme, maloniai atsisveikinome.
Tačiau kai atėjo vestuvių diena, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Buvome šokiruoti. Kunigas vėlavo, neprisiminė mūsų vardų, o ir ceremonijos ilgos nedarė – viskas truko ne ilgiau 15 minučių.
Po ceremonijos jis akivaizdžiai leido suprasti, kad tiek, kiek mes davėme, yra gerokai per mažai. Susidarė toks įspūdis, kad mes tąkart palikome tik avansą, o kitą sumą turėjome atseikėti santuokos dieną.
Per ceremoniją ašaros riedėjo ne iš laimės, o iš apmaudo ir nevilties, kad mūsų santuoka taip prieš Dievą palaiminama.
