Palangą renkasi 20 metų
Be to, ten viskas labai brangu, nes palangiškiai tikri plėšikai. Dėl to neverta ten važiuoti. Geriau leistis į Turkiją, Ispaniją ar į kokį Egiptą. Mūsų šeima, tiksliau – aš su žmona šiai kategorijai nepriklausome.
Jau beveik porą dešimtmečių prabėgo nuo to laiko, kai užsienio kurortus iškeitėme į Palangą, nes mums čia patogiau ir geriau. Čia ir sienos padeda, o saulė ne tokia pikta, todėl nereikia slėptis po skėčiu. O svarbiausia – čia skamba ausiai miela, sava, lietuviška šnekta. Tik kartais atmiešta daugelio tautiečių ausiai mielu išsireiškimu „ta prasme“ arba kas trečias žodis baigiasi galūne „Jatj.“
Dar prieš gerą mėnesį internetu užsisakėme ir gavome kelialapį. Diena poilsio, įskaitant kurorto mokesčius, mums kainavo 59 eurus. Puikus kambarys su visais patogumais ir erdviu balkonu. Jūra – ranka pasiekiama.
Mūsų dienotvarkė netipinga. Keliamės dar prieš septynias ir einame prie jūros. Čia aptinkame tik žuvėdras, varnas ir vieną kitą ankstyvą poilsiautoją, tokį pat keistuolį, kaip ir mes, kuris niekaip neįtelpa į „bandos dėsnio“ rėmus. Vėsus jūros vanduo atgaivina. Dėl to padaugėja jėgų ir išnyksta mieguistumas. Kol žmona maitina žuvėdras ir varnas, aš spėju paplaukioti, pabėgioti ir pasimankštinti.
Pasigenda bangų
Šiais metais Palangoje į akis krenta keletas esminių pasikeitimų. Visų pirma – neįprastas oras. Jautiesi tarsi atsidūręs ne lietingoje ir vėjuotoje Palangoje, o kur nors Tunise ar kitoje Afrikos vietovėje. Negailestingai spigina saulė, o danguje – nė vieno debesėlio!
Jūros audrų, kurios anksčiau mus taip vargino, nebeliko nė pėdsako. Maksimalus bangavimas – 1–2 balai, o kartais jūra ramiai snaudžia. Tik vos vos pulsuojančiu vandens krašteliu palaižydama suplūktą kranto smėlį. Vandens temperatūra visai pakenčiama – 18–21 laipsniai ir nė vienos audros per tą dekadą, kada mes čia svečiavomės!
Dideli poslinkiai ir švaros srityje. Kaip ir pernai, pliaže ir šiemet veikia erdvūs nemokami tualetai, todėl jūros vanduo ir kopos jau švarios.
Pasikeitęs ne tik oras, bet ir miestas. Gatvėse karaliauja technikos naujovė – elektriniai motoroleriai (skuteriai), kuriuos kažkodėl vadina elektriniais paspirtukais. Kokie čia paspirtukai, kurių ratų plotis toks pat, kaip ir automobilio?
Jais be garso laksto jauni, pagyvenę piliečiai ir net vaikai. Šie elektriniai skuteriai ir įvairaus kalibro mažesnės elektra varomos dviratės ir triratės priemonės čia labai populiarios. Greitos, patogios, netriukšmingos ir ekologiškos transporto priemonės staiga užkariavo miestą.
Tai – puiki pramoga poilsiautojams ir geras verslas palangiškiams. Laikas daro savo. Jau nebematyti senųjų Palangos simbolių – laivo ant jūros kranto, prie kurio mėgo fotografuotis vaikai. Nebematyti ir senuko su papūga bei beždžionėle ant pečių. O Basanavičiaus gatvėje gyvenimas verda. Čia darbuojasi gatvės muzikantai ir dailininkai. Mums ypač patiko šunų cirkas. Puikiai išdresuoti du šuneliai rodė neįtikėtinus triukus, kurie sužavėjo susirinkusią gausią žiūrovų minią.
Renkasi nudistų pliažą
Kadangi abu esame aktyvaus poilsio mėgėjai, centriniame pliaže prie jūros tilto retai apsilankydavome. Tame „skruzdėlyne“ ne poilsis, o vienas vargas. Iš lauko kavinės sklinda tokie žemo dažnio garsai, kurie gali išvaryti žmogų iš proto. Nelabai rasi ramybę ir persikėlęs į kitą vietą. Tūlas pilietis ir čia, vietoje gaivaus ozonu prisotinto oro, „gaivinasi“ nikotino dūmais, kuriuos, tarsi praeito šimtmečio garvežys skleidžia aplink ir „vaišina“ jais kaimynus.
Grupelė vaikų taip aktyviai žaidžia, kad aplinkui sklinda ausį rėžiantis garsas. Atrodo lyg kažkas netoliese skerstų kiaulę. O apie garsiai aptarinėjamus įvykius ir santykių aiškinimąsi neverta nė kalbėti. Ypač tai būdinga mūsų svečiams – kaimynams iš Rytų. Kur apsistoja jų grupė – nelauk ramybės.
Turėdami omeny visus čia išvardytus centrinio pliažo „malonumus“ mes dviračiais važiuodavome apie 3 km jūros pakrante Klaipėdos link. Ten yra toks „laukinių“ neoficialus nudistų pliažas.
Dar gyvendamas Vakaruose buvau įpratęs lankytis šiuose pliažuose. Ten tėra tik dvi pliažų rūšys: bendri ir nudistų. Tuo tarpu lietuviai perdėm puritoniški. Jie drovisi savo kūno ir bijo jį atidengti. Žmogaus kūnas labai gražus (žinoma, jeigu jo nesudarko pats jo savininkas, pasirinkęs netinkamą gyvenimo būdą). Juk ne be reikalo jį tapė garsūs viduramžių dailininkai.
Jūros bangų suplūkta pakrante važiuoti nesunku. Dviratis rieda tarsi per asfaltą. Vienintelė kliūtis – „kurmiai“. Taip mes vadiname vaikus, kurie rausia smėlyje duobes ir „stato“ smėlio „pilis“. Reikia labai saugotis, kad ant jų neužvažiuotum.
Pravažiuojame garsiąją Brežnevo vilą (čia išsinešę į pliažą patogius gultus ilsisi tie, kurie sugeba sumokėti 130 ir daugiau eurų už parą) ir atsiduriame nuostabioje, ramioje pakrantėje, kurioje nedaug žmonių, todėl labai ramu.
Jaučiamas betarpiškas sąlytis su gamta. Pliaže lankosi ne tik pavieniai žmonės ir poros. Atvyksta čia ir šeimos su vaikais. Neretas atsiveda ir keturkojį draugą. Niekas jų čia nesmerkia ir nevaiko. Žmonės čia tolerantiški ir draugiški.
Vieną dieną, kuomet pakrantėje buvo daugiau žmonių, pamečiau žmoną iš akiračio. Atvykęs į vietą dairausi aplinkui, o jos niekur nematau. Pagalvojau, jog ji atsiliko, nes gal kas atsitiko dviračiui? Į galvą šovė netikusi mintis: gal pasidarė bloga ir ji nukrito? Skubiai lekiu atgal ir su baime stebiu jūros pakrantę: ar kur nepamatysiu žmonių sambūrio aplink nukritusią mano žmoną. Laimei, neaptikau nei sambūrio, nei žmonos. Vėl maunu atgal.
Privažiavęs mūsų mėgstamą vietą, galiausiai pamatau ją gyvą ir sveiką. Pasirodo, mes prasilenkėme nepastebėdami vienas kito ir ji numovė link Klaipėdos, nes blogai susiorientavo aplinkoje.
Vieną pavakarę nutarėme apsilankyti pirtyje ant jūros kranto prie centrinės gelbėjimo stoties. Mus maloniai pasitiko pirties karalienė Ramunė. Deja, šį kartą pirtis manęs labai nesužavėjo, nes buvo prisirinkę daug pirties „žinovų“, kurie ant įkaitusių akmenų nuolat pylė vandenį, todėl nuo drėgno karščio, tiksliau, nuo vandens garų, net ausys raitėsi.
Tokioje pirtyje ilgai neišbūsi, o ir nauda iš jos nekokia – ne prakaituoji, o renki garo kondensatą, kuris nusėda ant tavo kūno. Kuomet lauke po skėčiu norėjau atsigaivinti alumi, atvėsti ir apsirengti, staiga prapliupo tokia liūtis, kokios būna tik Afrikos tropikuose. Žmoną, kuri apsirengusi stovėjo šalia, įstriža vandens srovė permerkė kiaurai. Laimei, buvo labai šilta, todėl drebėti neteko. Atvirkščiai, gausus, šaltas dušas maloniai atgaivino kūną.
Kasdien dviračiu – 60 kilometrų
Kiekvieną dieną ryte dviračiu važiavau į Klaipėdą. Įskaitant kelionę į pliažą, per dieną susidarydavo apie 60 kilometrų. Kadangi kelias neartimas, nuotykių netrūko. Kartą Girulių miške prie Klaipėdos mane aplenkė būrys vokiečių turistų.
Vėliau juos pamačiau sustojusius ties Karklės kaimu. Netrukus jie vėl mane aplenkė. Nors dviračiai apkrauti nemažais krepšiais, jie sugebėjo važiuoti daugiau nei 20 kilometrų per valandą greičiu. Matyt, treniruoti žmonės. Be to, jie apie porą kartų jaunesni už mane.
Šį kartą supykau ir nutariau iškrėsti šposą: „prilipau“ prie jų grupės priekyje važiavusios trijulės – dviejų moterų ir vyruko. Tempas nemažas – 22–25 kilometrai per valandą, tačiau neatsilikau, nes važiuoti iš paskos kur kas lengviau nei priekyje.
Netrukus dar vienas jų vyrukas įsiterpė tarp manęs ir tos trijulės, tačiau aš nepasitraukiau. Buvau sumanęs juos pakalbinti, bet niekaip nepavyko prisigretinti, nes greitis buvo didelis, o kelias labai vingiuotas. Dėl to nenorėjau rizikuoti. Tokia mano veikla jiems, matyt, nepatiko.
Kuomet privažiavome plytelėmis išgrįstą dviračių taką Palangos prieigose ties buvusiu policijos pastatu, jie tarpusavyje kažką sugargaliavo ir sustojo. Tikriausia nutarė atsikratyti nepageidaujamu įsibrovėliu į jų grupę, o aš nurūkau Palangos link.
Sekančią dieną kitas mano nuotykis buvo ne toks malonus. Grįždamas iš Klaipėdos pravažiavau Karklės kaimą ir iš ką tik nutiesto dviračių tako 90 laipsnių kampu sukau į dviračių taką Plazės rezervate. Staiga – Bumt, trach-tarabach! Kaktomuša susidūriau su grupe jaunuolių dviratininkų, kurie važiavo priešinga kryptimi.
Tiksliau, susidūriau su vienu iš jų, važiavusiu kairiąja tako puse. Parkritome abu. Jaunuolis atsiprašė. Aš nukritau pajutęs stiprų smūgį į krūtinės ląstos kairę pusę. Matyt, jaunuolio galva atsitrenkė į mane. Laimei, dviratis nenukentėjo. Priešingu atveju, nežinau kaip man būtų reikėję parsigauti tuos 13 kilometrų, kurie dar buvo likę iki Palangos. Štai kokie rezultatai būna, kuomet važiuojama neatsakingai, nesilaikant elementarių taisyklių.
Kaip bebūtų gaila, tačiau tai daugelio „dviratininkų“ kasdienybė – nepaisyti elementarios taisyklės – važiuoti dešine tako puse. Nenuostabu, nes niekas jų nemoko kaip reikia saugiai važiuoti. Dėl to ir važiuoja chaotiškai.
Gal šią pareigą galėtų atlikti mokykla? Ten, kur staigūs posūkiai ir matomumas ribotas, toks važiavimo „stilius“ baigiasi kaktomušomis.
Vaikšto į koncertus
Kultūros renginių Palangoje netrūksta, tačiau per tą trumpą dekadą, kuri mums buvo skirta, teko apsilankyti tik Palangos naujojoje estrados salėje. Labai magėjo pamatyti jos architektūrinį sprendimą. Turiu prisipažinti, jog šiek tiek nusivyliau. Labai siauri tarpai tarp eilių. Mano kojos neilgos, tačiau, nepaisant to, nebuvo labai patogu sėdėti. Apie greitą žiūrovų evakuaciją kilus gaisrui taip pat nepagalvota. Matėme koncertą „O, gražuole!“. Dainas atliko Edmundas Kučinskas, Vytautas Šiškauskas, Ovidijus Vyšniauskas ir Merūnas Vitulskis. Labiausiai mums patiko V. Šiškausko ir M. Vitulskio atliekamos dainos.
Sekmadienio vakare apsilankėme ir vaikų dainų konkurse „Laumės juosta“, kuris vyko aikštėje netoli nuo Palangos tilto.
Maitinimo įstaigų Palangoje apstu, o kainos prieinamos. Pavyzdžiui, dienos pietus iš trijų patiekalų galima užsisakyti už 3,8–5 Eur. Didokas čeburėkas kainuoja 1,5 Eur (toks pat pliaže – 2 Eur), o labai skanus su aštriais prieskoniais avienos šašlykas armėniškame restorane – 17 eurų. Vienos porcijos nė vienas iš mūsų negalėjo įveikti. Jos užtektų dviems kartams. Žodžiu, pasirinkimas platus – pagal kiekvieno skonį ir piniginės storį.
