O mes kaip tik ruošiamės į Lietuvą aplankyti tėvukų! Neatskleisiu nei kaip, nei kada, bet susirašinėjimuose – vien lengvas flirtas, apie nieką ir apie viską, komplimentai iš abiejų pusių, lengvos užuominos, kaip pasimatyti ir senus laikus prisiminti. O aš ją juk pažįstu!
Ištekėjusi moteris su ūgtelėjusiais vaikais! Paskaičius tuos tekstus net žemė iš po kojų ėmė slysti. Kodėl? Kada? Ką jis sau galvoja!?!? Pradėjau save raminti, kad čia tik šiaip, tikrai gal tik seni prisiminimai...
Bet tas meilikaujantis tonas, šypsenėlės, komplimentai ir man, žinote, labai patiktų, bet tokių žinučių iš savo vyro negaunu kažkodėl jau labai seniai.
Dvejopi jausmai užplūdo – ir raminu save, ir įsiūtis plėšo. Vyro nuotaika gera prieš kelionę, planuoja, kur kokius reikalus tvarkys, kur ką galim aplankyti su visa šeima...
Vyrui dar nesakiau apie savo „atradimus“, bijau nesusivaldyti ir pratrūkti. Nuotaikos visiems atostogų – ir vaikai laukia, kada pas diedukus važiuos, ir vyras, kaip minėjau, linksmos nuotaikos...
Bet aš viduje jaučiuosi kaip styga. Kaip elgtis? Pasakyti vyrui, kad žinau, ką planuoja ir garantuotai atostogos bus katastrofa, ar neparodyti, kad kažką žinau, bet tai kainuos man bemieges naktis ir vidinę įtampą?
