Kiekviena mama savo sūnui nori pačios geriausios žmonos. Tai puikiai suprantu, nes pati esu mama, auginanti sūnų iš ankstesnių santykių.
Pažintis su tėvais
Taip jau nutiko gyvenime, kad pastojau būdama labai jauna. Santykių su vaiko tėvu nekūrėme, sūnų auginau viena. baigiau universitetą, susiradau gerą darbą. Dabar sūnui jau 10 metų. Tikrai nesigailiu, kad jis yra mano gyvenime. Bet, panašu, mano būsimo vyro šeima mano kitaip...
Mano žmogus, su kuriuo netrukus ketiname susieti savo gyvenimą prieš Dievą, nebuvo vedęs. Todėl jo tėvai labai kreivai žiūri į mūsų santykius, nes aš jau turiu „bagažą“ iš praeities...
Bet tai supratau tik tada, kai susipažinau su jais gyvai. Negalėjau patikėti, kai man visa tai uošviai išrėžė į akis.
Nejaukus pokalbis
Mano mylimojo tėvai intelektualūs žmonės, mokslo ragavę, pasaulio matę, išprusę. Maniau, kad ir į mano statusą žiūrės palankiau. Tačiau teko labai skaudžiai nusivilti. Kai pirmąkart nuvykau susipažinti su būsimais uošviais, draugavome jau apie metus. Mano būsimas vyras iki tol apskritai tėvams nebuvo atvežęs parodyti nė vienos savo merginos. Nesistebiu, kad neskubėjo vežti ir manęs, norėjome abu būti tikri dėl savo santykių ateities.
Taigi, kai jau nusprendėme kurti šeimą, susiruošiau į uošviją. Būsimo vyro tėvai, kaip jau sakiau, gyvena pasiturinčiai, savo mieste užima aukštą padėtį. Tačiau kad jie taip su manimi elgsis, tikrai nesitikėjau.
Pirmiausia, tik atvykus vyro motina pro mane praėjo kaip pro tuščią vietą. Šoko ant sūnaus, bučiavo, glėbesčiavo ir užmetė repliką, kodėl dabar jis taip savo tėvus pamiršo, kas jau jo gyvenime nutiko, kad savo gimtųjų namų slenkstį mina taip retai. Tada mestelėjo piktą priekaišto žvilgsnį į mane. Dalykiškai pasilabino ir neišspaudė jokios emocijos.
Priminė siaubo filmą
Panašia beemoce veido išraiška vyko bendravimas ir likusį vakarą. Vakarienės metu vyras atidarė vyno, kuris turėjo šiek tiek pralaužti pokalbio ledus. Bet tėvai nebuvo linkę bendrauti nei su manimi, nei su mano vaiku. Kamantinėjo tik savo sūnų. Jei bandydavau ką nors įterpti, mano žodžių niekas prie stalo nepaisė.
Bet vakarui įsibėgėjus, kai jau uošviai buvo gerai apšilę ir įraudę, nusprendėme pranešti apie mūsų ketinimą tuoktis ir įteikėme kvietimą į vestuves... Uošviai tik susižvalgė... Uošvė išbėgo iš kambario apskritai. O uošvis pratrūko baisiais įžeidinėjimais kaip pūlinys.
Tėvas net pasirėmęs kumščiais į stalą šaukė, kad čia bus ne santuoka, o pasityčiojimas, kad sūnus susigadins sau gyvenimą ir tokio savęs susinaikinimo jie nepalaimins jokiais būdais. Iš kito kambario grįžusi apsiraudojusi motina irgi pratrūko – netgi pradėjo maldauti, kad aš negadinčiau jų vaikui gyvenimo. Kad jam moteris su vaiku yra netinkama. Jis turi susikurti savo šeimą, susilaukti savo vaikų, o ne auginti ir išlaikyti svetimus. Jokia aš jiems martelė nebūsiu, nes tokios ne tik kad giminei, bet ir kaimynui gėda pristatyti būtų.
Jaučiausi kaip siaubo filme, kurį norėjau kuo greičiau išjungti. Negalėjau ilgiau tverti, rankos drebėjo, balsas dingo. Išbėgau iš tų žmonių namų pačiupusi vaiką už rankos. Paprašiau surinkti mūsų daiktus ir išvežti mus namo. Vyras taip pat „ant drąsos“ jau buvo paėmęs ne vieną taurę, bet man jau buvo nesvarbu – buvau pasiruošusi miegoti mašinoje. Išsikvietėme taksi, tą naktį apsistojome viešbutyje. Po tokio emocinio šoko verkiau visą savaitę. Stengiausi susiimti dėl savo vaiko, bet paslapčia įsikniaubusi į pagalvę kaukdavau balsu.
Nežinau, kaip elgtis, vienu metu netgi tikrai buvo apnikusios mintys, kad mano vyrui geresnės verta paieškoti... Vyras, aišku, moja į viską ranka. Sako, kad tėvai pasikarščiavo, vyno gal per daug pripylėm. Iš tiesų jie taip nemano ir viskas bus gerai. Bet ar tikrai? Kaip reikės mums gyventi su tokia šeima? Kaip jaustis mano vaikui?
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų liepos 19 dieną.
