Nesu priešiška moteris. Esu supratinga, priimanti. Kai dukra dar gyveno pas mus, labai gerai sutariau su jos vaikinais. Mandagūs ir gerai išauklėti žmonės žino, kaip elgtis. Aš taip manau. Ateiti, prisistatyti, pabendrauti su tėvais. Kai nuvažiuoja su dukra į kelionę, paskambinti, pranešti, kad vietoje, kaip sekasi. Elementarus mandagumas, ne laukiniai esame.
Dukra jau ne paaugliukė, išsikrausčiusi kuria savo gyvenimą. Labai esame artimos, palaikiau, padėjau butą įsirengti. Ir kad ji staiga ėmė tolti, kai susirado naują draugą – ne atsitiktinumas. Tokia mano nuomonė.
Nei jis su mumis susipažino, nei aplankė. Jie pusę metų kartu, o žmogaus akyse nesame matę! Kviečiau pietų ir į išvyką, o gavau skuduru per veidą. Atsakymas būna, kad užsiėmę, negali, toli važiuoti... Dukra jau nebent viena atvažiuoja.
Bet rečiau nei seniau. Atvažiuoja nebe savaitgaliui, o kavos ar per pietus. Ir ne kas porą dienų, o kas porą savaičių greičiau. Tik apsibučiuoja, paklausia, kaip gyvenam, pašneka nereikšmingai. Bet dingo visos svarbios pokalbio temos.
Nieko nebepasakoja apie savo sveikatą. Vis buvo prastesnės sveikatos, jautresnė, bėdos ir bėdos. O dabar nieko nežinau, nebent netyčia sužinau, kad prieš savaitę kokie nesklandumai įvyko. Patarimų nebeklausia, aš ir nekišu.
Apie darbą minimaliai pasako, apie planus irgi jau nuomonės nebereikia. Tik praneša, ką jau nutarė. O kad kvailystę daro, tai nesvarbu – svarbu, pati. Pakalbam su vyru, kad vėlyvoji paauglystė ant 30-mečio prasidėjo: penkiolikos nemaištavo, tai jau dabar tyčia protestuoja.
Man visai nemalonu, kad apie santykius pačius nieko nepasakoja. Labai įtartinai atrodo. Visi pasipyksta, bet nei skambina guostis, nei paklausus ką daugiau papasakoja. Jeigu viskas gerai, tai ir ačiū Dievui, tik džiaugčiausi! Bet laime norėtųsi pasidalinti gi, neslėptų, jei tokia laiminga būtų? Papasakotų ką nors.
Draugas ne tik pas mus nebuvęs, bet net telefonu nekalbėję. Jaučiuosi jo bjauriai stumiama iš dukters gyvenimo. Net bandė mus supykdyti. Papasakosiu šitą detaliau.
Skambinau dukrai, neatsiliepė. Parašiau žinutę, bet vėl jokio atsako. Neramu: gal sveikata, gal kas. Vėl skambinau, vėl nekelė. Tada jau jam paskambinau, bet irgi nekėlė. Ir ką, tokios tokelės. Vėliau perskambino dukra, piktai šnekėjo, kad buvo užimta, nėr ko skambinėti. Ir supyko, kad jam drįsau paskambinti!
Sakė, ir jis nesuprato, kas per skambučiai, ir dukrai gėdą padariau... Trumpai tariant, iš normalaus šeimyninio rūpesčio – skandalas.
Beveik įsivaizduoju, kaip ten iš tikrųjų buvo. Draugas gal kokiais savo reikalais ją buvo užėmęs, negalėjo man atsiliept, o kai aš jam paskambinau, sugalvojo dukrą pakurstyti. Sugėdino, kad ko čia mama skambinėja, pavaidino įsižeidusį – nesunku įsivaizduoti. Ji ir pasidavė tai manipuliacijai.
Jaučiu, kad mano vaiku žaidžiama, tyčia yra tolinama, o akių atmerkt nesugeba. Jeigu dėl gero tikslo tas būtų – tegu, suprasčiau, išleisčiau. O čia? Kas pasakys, ar jos nemuša? Ar neterorizuoja? Nieko nežinant dar ne tokių minčių kyla.
Užtai savo istoriją ir pasakoju. Truputį pamąstykit, kokių ir tų žentų būna. Jeigu žmogus elgiasi kaip laukinis, tai kaip tu jį skaitysi už savą?
