Vaikštinėdama parke prisižiūriu visokiausių paauglių dramų ir prisiklausiau jų istorijų. Viena mane gerokai sukrėtė...
Galvoju, ar čia mano reikalas ją paviešinti, dvejojau, ar padoru apie tai kalbėti garsiai. Bet kadangi esu mama, močiutė, pati rūpinuosi dukros anūke, tikrai norėčiau žinoti, kokia kasdienybė jos gali laukti, kai ji taps paaugle. Galbūt ir kitos mamos net nesusimąsto, kaip dabar gyvena jų mergaitės, kokią emocinę naštą nešasi...
Taigi, vieną dieną vaikščiodama su savo anūkėle nugirdau kelių paauglių pokalbį. Merginos buvo dar labai jaunos, apie 14-15 metų. Visos jos traukė elektronines cigaretes ir kalbėjo temomis, apie kurias net suaugę nedrįsta. Kadangi ėjau pro šalį su mažu vaiku gana lėtai, nugirdau nemažą pasakojimo gabalą, dėl kurio man raitojosi ausys taip, kad net norėjosi jas užsikimšti ir nieko nebegirdėti.
Ir ne tik paauglių ankstyvi žalingi įpročiai mane sukrėtė, bet ir pasakojimai apie intymų gyvenimą... Viena paauglė draugėms klojo, kaip neseniai prarado nekaltybę, tačiau dabar labai gailisi.
„Panos, patikėkit, neverta. Tai nėra taip romantiška ir gražu kaip rodo filmuose“, – pūtė ji dūmą į veidus savo bičiulėms. Šie jos ištarti žodžiai taip ir įstrigo mintyse.
Nors ir stengiausi neklausyti svetimų pokalbių, bet šio nenugirsti buvo neįmanoma. Mergina pasakojo savo patirtį taip garsiai, kad, rodėsi, paskaitą dėstytų.
Po tokios nugirstos žinios man net negera pasidarė. Juk tokios mergaitės mano laikais su lėlėmis žaisdavo! Žinoma, jaunimas šiais laikais anksčiau bręsta, yra imlesni naujovėms ir žingeidūs viską išbandyti. Tačiau aš net neabejoju, kad toji mergina užaugusi gailėsis savo poelgio. Ačiū dievui, kad bent jau draugėms nepataria „daryti to“.
Rašau šį laišką tam, kad paauglius auginančios mamos pagaliau atsitrauktų nuo feisbukų ir televizorių, daugiau dėmesio skirtų vaikų auklėjimui, užimtumui. Susirūpintų jų lytiniu švietimu, kurį paaugliams turėtų atstoti ne liūdnos bendraamžių patirtys.
