Man tenka daug bendrauti su mažai pažįstamais ar šiek tiek pažįstamais, ar visai nepažįstamais asmenimis, kalbu su labai daug skirtingų žmonių. Ir man iškilo neaiškumų dėl kreipinių.
Į mažai pažįstamą moterį kreipiausi „ponia“, nes jai jau kažkur virš 50 metų. Atrodo, kad neištekėjusi, bet ką žmogus žinai, gal kitokia šeimyninių santykių forma, juk visaip gali būti. Ji mane draugiškai, bet griežtai pertraukė ir pasakė, kad ji yra ne „ponia“, o „panelė“. Kai jos atsiprašiau, ji papriekaištavo, kad aš juk žinau jos pavardę, ji juk mergautinė, kodėl aš taip kreipiuosi.
Aš jai atsakiau, kad žinau tik pavardę, bet nežinau jos tikrosios šeiminės padėties – juk žmonės dabar gyvena susituokę ir nekeisdami pavardės, gyvena ir ne santuokoje, visaip gyvena.
Dabar egzistuojanti santuokų ir sugyvenimo formų įvairovė yra tokia didelė, kad joje susigaudyti yra sunku. Tada ji man jau piktai atsakė, kad ji nepripažįsta jokių naujovių, kad ji gilių įsitikinimų ir kad nėra su vyru niekada gyvenusi, todėl ji nenorinti būti vadinama „ponia“. Na, gerai, jei ji taip pageidauja, aš į ją taip ir kreipiuosi.
Antras atvejis. Į jauną merginą, kuri atrodė mano bendraamžė, kreipiausi „panele“. Ji nusijuokė ir paklausė, kur aš buvau, kai ji buvo panelė. Jos pavardė mergautinė, oficialiai ji nėra susituokusi, tačiau gyvena su vyru. Na, ji pati pasakė, kaip į ją kreiptis, tai ir kreipiuosi „ponia“. Jai pačiai geriau žinoti.
Trečias atvejis. Į pagyvenusią moterį, tokią gan solidžią ir su visais vaikais ir anūkais, ūkiu ir bitėm, kreipiausi „ponia“. Šioji pradėjo mane tujinti ir pasakė, kad „ponų dabar nėra, visi ubagai“, aiškino, kad ji ne ponia. Šiuo atveju mane užkniso tai, jog ji sau leidžia mane tujinti. Dar betrūko, kad pasakytų „ei tu, snargly...“, kaip man tekę yra girdėti šiek tiek anksčiau iš pagyvenusių moterų.
Su vyriškos lyties atstovais taip pat kyla klausimų, kada sakyti „jūs“, o kada tu“.
Vartoti primygtinai tik „gerbiamasis“, „gerbiamoji“ galbūt ir būtų tokia politkorektiška išeitis. Bet kam eiti į visokius kvailus kompromisus, jeigu žodžiai „ponas“, „ponia“, „panelė“ nėra išimti iš lietuvių kalbos žodyno?
***
Etiketo žinovas Giedrius Drukteinis komentavo, kad „ponios“ ir „panelės“ kreipiniai yra nykstantys kalbos rudimentai ir jų pataria atsisakyti.
„Atkreipiu dėmesį, kad savo prigimtimi kreipiniai „ponia“, „panele“ yra pakankamai senamadiški. Jie atsirado kaip priemonė pabrėžti klasinę atskirtį ir skirtumus tarp pašnekovų. Tai persikėlė į mūsų tautosaką ir folklorą – pradedant pasakomis ir baigiant visa lietuviška proza.
Kai sakoma „ponas“, vaizduotėje susikuriame ir atitinkamą stereotipą – beširdis, pasipūtęs, ponia – išpuoselėta, vengianti fizinių darbų, varinėjanti tarnaites. Todėl neretai kreipinys „ponas“ kelia neigiamų asociacijų ir skamba taip, lyg būtų pavėlavęs kokius 30 metų.
Mūsų oficialiojoje korespondencijoje ir dokumentuose, kuriuos veda ir mūsų šalies vadovai, vietoje „ponų“ taip pat rašoma „gerbiamasis“. Prancūzijoje prieš keletą metų valstybiniu lygmeniu iš visos korespondencijos buvo išimtas kreipinys „mademoiselle“ (panelė).
Prieita išvadą, kad atsižvelgiant į nūdienos realijas tas kreipinys jau atgyveno. Manau, mums taip pat reikėtų pasekti aukštesnės kultūros nacija – prancūzais ir vengti kreipinių ir terminų, kurie pabrėžia amžiaus skirtumą ar socialinį statusą.
Daugelis mūsų kalbos elementų išnyksta dėl to, kad nauja laikmečio dvasia diktuoja kitokią mūsų sampratą ir pasaulėžiūrą. Todėl „ponas“, „ponia“, „panelė“ yra nykstantys kalbos rudimentai.
Galima kreiptis vardu – „Rūta“ arba „gerbiama Rūta“. Arba tiesiog – „gerbiamasis“ ir „gerbiamoji“. Tačiau pastarąjį kreipinį reikėtų vartoti atsargiai, nes daug kas priklauso nuo to, su kuo tu bendrauji – giminaičiu, bendradarbiu, nepažįstamu ar esančiu aukščiau hierarchijoje. Nes kreipinys „gerbiamasis“ yra gana formalus, netgi dvelkiantis perdėtu rafinuotumu arba gali skambėti kaip ironija: „Gerbiamoji, ko jūs iš manęs norėtumėte?“
Daugiskaitinę kreipinio formą „jūs“ mes vartodavome kalbant su vyresniais amžiumi ar stovinčiais aukščiau socialinėje hierarchijoje. Ši pagarbi kreipinio forma mūsų kalboje atsirado XVII amžiuje – Žečpospolitos laikais. Ją vartoti mus išmokė lenkai. Lig tol lietuviškai kalbantieji ar į karalių, ar į mužiką kreipdavosi vienodai – „tu“. Ir tai nebuvo nemandagu.
Tačiau į demokratiškėjančią mūsų kalbą, matyt, skandinavišku principu siekiant išnaikinti socialinę atskirtį, vėl sugrįžta kreipinys „tu“ – draugiškas, žmogiškas, artimas“, – komentavo G. Drukteinis.
