Po meilužės skambučio žmoną nuo širdgėlos išgelbėjo mamos patarimas

Visai nesenai atsidūriau nepavydėtinoje situacijoje, į kurią tikrai nenorėtų papulti jokia ištekėjusi moteris. Ryte, ruošiantis į darbą, suskambo telefonas, pamačiau nepažįstamą numerį, atsiliepiau net nepagalvojusi. 

Moters balsas. „Laba diena čia N..? Aš tavo vyro meilužė. Žinok jis jau keturis mėnesius miega su manim“, – ištarė man nepažįstamoji.

Kaip aš tuo metu jaučiausi? Žemė išslydo iš po kojų, akyse aptemo. Buvo taip baisu, kad negirdėjau ką ji ten toliau kalba. Viskas, kuo aš mūsų santuokoje tikėjau, viskas buvo netiesa. Staiga paaiškėjo, kodėl vyras užtrukdavo darbe, kokio pobūdžio buvo jo dalykiniai susitikimai ir kodėl jis vis dažniau dirbdavo šeštadieniais. 

Atjungiau pokalbį, numečiau telefoną kaip nuodingą gyvatę. Kaip nuvežiau į darželį dukras, kaip pati nuvažiavau į darbą ir tą dieną atidirbau, beveik neprisimenu. Nuotaika svyravo nuo optimistiško „gal apsiriko numeriu, ar tai buvo žiaurus kažkieno pokštas?“ iki bejėgiško įsiūčio „kaip jis galėjo taip pasielgti su manimi, kaip jis galėjo taip pasielgti su mūsų dukrelėmis?“

Klausimų buvo daugiau negu atsakymų. Į namus grįžau kaip sudaužyta, norėjau tik užsidaryti vonioje ir kaukti iš skausmo ir baimės, kad nematytų dukros. Vyro tuo metu nebuvo namuose, jis kelioms dienoms išskrido į užsienį darbo reikalais. Buvo mintis jam paskambinti, sukelti skandalą, bet vidinis balsas kalbėjo, kad tokius dalykus geriau aiškintis akis į akį, ne telefonu. 

Laikiausi iki vakaro, kol suguldžiau miegoti dukras, o tik tada pratrūkau. Verkdama paskambinau mamai, vieninteliam žmogui, į kurį tuo metu galėjau atsiremti, kuriuo galėjau pasitikėti. Mama mane išklausė, o tada pasakė viena dalyką, kuris man tuo metu labai padėjo: „Jei tai tiesa, tavo vyras turi meilužę, pagalvok, kodėl ji tau paskambino?“ 

Pagalvoti apie tai aš turėjau pakankamai laiko, kol grįš vyras. Per tas tris dienas spėjau suvirškinti nemalonią naujieną, net savotiškai su ja susitaikyti. Padariau išvadas, kad skambutis turėjo kelis tikslus. Pirmasis – panelei nusibodo groti antruoju smuiku. 

Galbūt ji tikėjosi, kad apimta įsiūčio išvysiu vyrą iš namų, o ji galės pasiūlyti saugią užuoglaudą ir paguodą, o tada jau bus paprasčiau pilnai išardyti šeimą. Nusprendžiau, kad šito tai jau tikrai niekada nesulauks. Aš taip lengvai neatiduosiu kažkokiai mergšei visko, ką pavyko sukurti per daugiau negu dvylika metų. Neardysiu šeimos dėl jos nepakovojusi. 

Antra priežastis, kodėl ji man paskambino, tai tikrai tikėjosi, kad po skambučio jaučiuosi kaip mėšlo krūva. Matyt, ne viskas tarp jos ir mano vyro taip nuostabu. Matyt, ne viskas taip nuostabu ir joje pačioje. Tikriausiai mergaitė to nepripažįsta, bet miegodama su žmogumi, kuris turi šeimą, jaučia sąžinės priekaištus. Jaučiasi esanti purvina, o dabar neištvėrė ir nusprendė užpilti to purvo ir man ant galvos. 

O gal paprasčiausiai man pavydi. Širdies gilumoje suvokia, kad aš turiu tai, ko ji niekada neturės. Net nuklydęs į kairę, jis tebėra mano vyru visomis prasmėmis. Aplanko ją savaitgaliais, užlekia po darbo, sumeta greituką, o tada vėl grįžta atgal į namus, pas mane, pas mūsų dukreles. Iki jos skambučio aš nieko nežinojau ir man neskaudėjo, nebuvo pikta, nebuvo bjauru. Tai moteriai reikia gyventi su šituo žinojimu kiekvieną dieną. Kur jau čia nesuputosi iš pavydo? 

Nepaisant išdavystės, turėjau jaustis pranašesnė už tą vargšę. Tai leido išgyventi sunkiausius momentus ir nepradėti gailėtis savęs. Sukandau dantis ir tiesiog gyvenau. Rūpinausi dukromis, dirbau ir laukiau. Per tas dienas, tegul ir su dideliu skausmu, emocijos šiek tiek susigulėjo.
 
Nusprendžiau, kad yra vienintelis dalykas, kurį galiu išsaugoti – tai mano orumas. Nesileisiu tos moters žeminama. Nesijausiu kaip mėšlo krūva, kad ir kaip man būtų skaudu. Aš nieko blogo nepadariau, ne aš susidėjau su vedusiu vyru dar ir žinodama, kad jis turi vaikų. Buvau gera žmona ir gera motina. Nenusileisiu iki jos lygio. Nors turiu telefoną, nepulsiu skambinti ir klausinėti kaip kada ir kodėl. Man nereikia žinoti purvinų smulkmenų. 

Nesigilinsiu į smulkmenas. Vyrui viską pasakiau. Emocijų jau nebuvo tiek daug, todėl išsiaiškinome beveik ramiai. Jis prisipažino. 

Dabar svarstome, kaip gyvensime toliau. Apie tai, kad ta moteris liks jo gyvenime, nėra kalbos. Vyras vadina ją „klaida“. Mergelė nesuvokė, kad sutuoktinius sieja ne vien lova ir romantika. Yra dalykų, surišančių žmones stipriau – bendri interesai, vaikai, bendra patirtis, tūkstančiai smulkmenų ir prieraišumas vienas kitam. 

Ar aš jam atleisiu? Dar nežinau. Protas sako viena, širdis – ką kita. Belieka laukti. Šeimos ardyti aš nenoriu, tai tikrai žinau. 

Dabar net džiaugiuosi, kad viskas taip susiklostė. Bet kuriuo atveju vyras buvo su ja susidėjęs, čia aš nieko nepakeisiu. 

Neaišku kaip būtų susiklostę mūsų santykiai, jei mergelė nebūtų sugalvojusi manęs įskaudinti ir paskubinti įvykių. Gal ilgainiui ir tarp judviejų būtų atsiradę šis tas daugiau. Bet ji paskubėjo. Ji neištvėrė. 

Viena žinau tikrai, jei apimta apmaudo ir pavydo man vėl paskambintų (juk viskas susiklostė ne taip, kaip ji tikėjosi, juk ji jaučiasi turinti kažkokių teisių į mano vyrą), žinau, ką tai moteriai pasakysiu: „Vargšele tu vargšele, man tavęs taip gaila. Galvojai, kad skambini man iš noro pasidžiaugti savo pranašumu, o skambinai iš nevilties. Ir kaip? Pagerėjo?“