Paslaptingo vyro nuotrauka
„Ar tu žinai, kad esi Dievo numylėtinė? – paklausė manęs kartą turtinga senelė, kurią slaugiau Berlyne.
„Kodėl?“ – šyptelėjau. Todėl, kad mane slaugai. O aš esu ypatingas žmogus. Ir Dievas tau dabar už tavo darbą ir tarnystę man atlygins ir čia, žemėje, ir danguje.
„Na va, kaip gerai, – nusišypsojau. – Reiškia rytoj nusipirksiu loterijos bilietą ir laimėsiu milijoną.“
Močiutė nekreipė dėmesio į mano sarkazmą ir tęsė toliau: „Tu nesijuok. Aš tikrai esu žinomas žmogus. Ir mano vyras toks buvo. Atnešk tas nuotraukas, stovinčias ant komodos ir aš tau įrodysiu.“
Atneštose nuotraukose buvo įamžinta ir ji pati, ir jos vyras, stovintis šalia garsių, per televizorių ne kartą matytų žmonių.
„Matai, čia esu aš, – komentavo nuotraukas senelė. – O čia mano miręs vyras. O va čia jis spaudžia ranką Amerikos prezidentui, o čia – mūsų dvasiniam vadovui. Mažiausiai kartą per metus jis su juo susitikdavo Amerikoje, Niujorko mieste, kuriame yra mūsų organizacijos centrinė būstinė. Žinai, kuo vardu yra mūsų lyderis?“
Kadangi pirmą kartą mačiau šį garbingo amžiaus barzdotą vyrą su juoda skrybėlė ant galvos, atsakiau neigiamai.
„Jo vardas yra Menachemas Mendelis Schneersonas. Tai jo portretas kabo mano svetainėje“, – pasakojo senolė.
„Čia tas pats didžiausias?“ – pasitikslinau.
„Taip“, – atsakė senelė.
„O aš galvojau, kad tai nupieštas jūsų tėtis, – nusišypsojau iš savo žioplumo. – O, pasirodo, va kaip įdomiai, tai jūsų dvasinio vadovo portretas.“
Šis portretas, kabantis senelės svetainėje, man visada sukeldavo šiurpulį. Nes jis buvo keistai nupieštas. Kur tik aš nenueidavau, atrodydavo, kad tas vyras nuo sienos mane stebi.
Stoviu tiesiai – jis žiūri į mane. Einu į kairę – ir jo akis juda į kairę. Einu į dešinę – jis žiūri į tą pačia pusę. Stebuklai, ne kitaip.
„O jis dar gyvas? Jūsų dvasinis vadovas?“ – pasmalsavau.
„Jis yra miręs, tačiau mes tuo netikime“, – išgirdau atsakymą.
„O jūs jį matėt?“ – tęsiau toliau.
„Nebuvau susitikusi, – atsiduso senelė. – Tačiau esu gavusi nuo jo padėką“. Ji parodė į sieną, ant kurios kabojo įrėmintas dokumentas, pasirašytas pačio M. Mendel Schneersono. Ant tos pačios sienos kabojo ir dar vienas įrėmintas dokumentas, įrodantis, kad senelė yra Berlyno ložės prezidentė.
Paslaptingas prašymas
Senelė apie tą dokumentą jau pasakojo ir anksčiau, bet tuo metu aš jos aiškinimus praleidau pro ausis. Galvojau – fantazuoja. O va, šį kartą nutariau dokumentą panagrinėti atidžiau.
Žydros spalvos dokumentas buvo parašytas anglų kalba. Viršuje didelėmis raidėmis užrašytas organizacijos pavadinimas, po to ložės pavadinimas, jos numeris, dokumento numeris, toliau ložės narių pavardės. Jų suskaičiavau net 51, per vidurį buvo atspausdinta organizacijos emblema ir apačioje uždėti šešių žmonių parašai.
„O šį dokumentą jūsų vadovas irgi pasirašė?“ – pasmalsavau rodydama į dokumentą.
„Taip, – pritarė senelė. – Apačioje yra jo parašas.“ Parodė kuris.
Pamačius mano nustebimą ir norėdama padaryti man dar didesnį įspūdį senelė pasiūlė paskaityti apie jų dvasinį vadovą ir internete. Pasiėmus jos planšetę pradėjau ten naršyti. Nuo surastos informacijos man pasišiaušė plaukai.
Pasirodo, Mendelis Schneersonas išties buvo ypatingas žmogus. Jis yra paskutinis septintasis pačio didžiausio pasaulyje mistinio ir paslaptingo ortodoksinio, masonams priklausančio judėjimo Chabad Liubavitč lyderis. Pamačius, kad esu šokiruota nuo informacijos, senelė liko patenkinta. Jos žodžiai dėl jos ypatingumo buvo patvirtinti, įspūdis padarytas.
Apie Chabad judėjimo dvasinį vadovą mes dar kalbėjomės ne kartą. Taip pat daug kalbėjomės ir apie religijas ir Dievą. Senelė buvo labai religinga ir laikėsi tikėjimo principų, įstatymų ir papročių. Ji daug pasakojo man apie judaizmą, apie Torą, apie Dievą, apie įvairių ritualų svarbą gyvenime. Taip pat ji išmokė tikėti ir palaikymo maldų galia.
Kartą senelei paskambino dukra ir pranešė, kad jos vyrui turi daryti širdies operaciją. Pasikalbėjusi su dukra senelė pasikvietė mane ir liepė parašyti raštelį – prašymą, kuris skambėjo maždaug taip: „Aš (senelės vardas), tokių ir tokių tėvų dukra (tėvų ir senelių vardai ir pavardės), ištekėjusi už vyro (vyro vardas ir pavardė), turinti 3 vaikus (vaikų vardai ir pavardės), prašau padėti man malda (maldos pavadinimas), mano dukrai (vardas ir pavardė) ir jos vyrui (vardas ir pavardė), kuriam tokią ir tokią dieną darys širdies operaciją.“
Parašius raštelį senelė liepė jį išsiųsti faksu nurodytu telefonu, kurį jį žinojo atmintinai. Ką aš ir padariau. Patį raštelį senelė paskui paslėpė savo seife.
Pasirodo, tą faksą mes išsiuntėme iš Berlyno į Niujorką, į pagrindinę jų organizacijos būstinę pačiam jų mirusiam vadui – Mendel Schneersonui. Į mano pastabą, kad jis jau yra miręs, man buvo atsakyta: „Mes tikime, kad jis yra gyvas ir meldžiasi už mus visus.“
Vėliau puse lūpų močiutė prasitarė, kad greičiausiai tą daro mirusio dvasinio vadovo pasekėjai. Tačiau tai vis tiek nenumenkina maldos galios. Ir išties, po kelių dienų išaiškėjo, kad jos dukros vyrui sunki širdies operacija praėjo labai sėkmingai.
Atsimenu, tada pajuokavau, kad įsiminiau telefono numerį, kuriuo mes išsiuntėme faksą (jį atsimenu ir iki šiol) ir dabar pati iš savo namų siuntinėsiu prašymus. Į tai senelė atsakė: „Nepavyks. Šiuo numeriu galima išsiųsti faksą tik iš mano namų. Pamatę Amerikoje kitą telefono numerį tavo prašymo tiesiog nepriims. Jei nori, gali vieną kartą pasinaudoti mano faksu. Tik vieną kartą. Tačiau prašyme turi parašyti savo ir savo šeimos duomenis.“
Deja, bet nepasinaudojau tokia galimybe. Dėl suprantamų priežasčių. O dabar stipriai dėl to gailiuosi…
Tai buvo antroji seneles pamoka man. Dievas yra. Nereikia abejoti. Jis yra gailestingas ir atlygina pagal nuopelnus. Ir jis myli visus žmones, nepriklausomai nuo religijos.
Ir svarbiausiai – senelė parodė man, kokia yra stipri ir galinga palaikymo maldos galia. Tas supratimas labai apvertė mano ir mane supančių žmonių tolimesnį gyvenimą.
Kaip? Nepraleiskite istorijos tęsinio ir sužinosite. O taip pat sužinosite ir daugiau idomių faktu iš mano slaugytos senelės gyvenimo.
