Kolegių pašnekesiai
Tos po vaikelio priežiūros atostogų į darbus grįžtančios mamos kolektyve sudaro netgi atskirą kastą – jos dalinasi savo patyrimais, išgyvenimais, rūpesčiais. Viena kitą labai palaiko, bet slapčia lyg ir konkuruoja.
Per pietus dažnai visos einame pietauti ir tuo metu, žinoma, aptarinėjame ne tik visokias darbo aktualijas, bet ir moteriškus reikalus. Ne kartą buvo užvesta visoms moteriškėms tema – kaip mamos atgauna kūno formas po gimdymo.
Vienos verkė, kad iki šiol neatgavo savo iki nėštumo turėto kūno, kitos džiaugėsi, kad ilgai maitinant vaikelį svoris pats ištirpo, trečios pasakojo, kokių gudrybių ir dietų griebėsi.
Viena išties liekna kolegė visoms jau kurį laiką kelia didelį pavydą, nes po gimdymo jos kūnas atrodo dar geriau nei iki susilaukiant vaikelio. Prieš santuoką kolegė buvo rubensiškų apvalių formų, o po gimdymo grįžo permatoma kaip siūlas.
Kai paklausdavome, kaip jai tai pavyko, nes pažvelgus į lėkštę neatrodė, kad ji kaip nors ribotų savo mitybą, ji vis modavo ranka ir sakydavo, kad turi dėkoti ilgam maitinimui.
Pavydėjo figūros
Tomis kalbomis tikėjau ir jai labai pavydėjau, nes mano maitinimas truko vos porą savaičių, per kurias ne tai kad neištirpo nė vienas gramas, bet dar ir priaugo. Tačiau man akys atsivėrė vieną kartą po pietų atsitiktinai nugirdus savo lieknąją kolegę tualete.
Kai po pietų užsukau į mergaičių kambarėlį, už sienos išgirdau, kad kažkam labai bloga. Už sienos esančiame tualete žmogus garsiai išlydėjo savo pietus. Žiaukčiojimas buvo toks garsus, kad sunku buvo nesuprasti, kas vyksta.
Kai išėjau iš tualeto ir ploviau rankas, iš šalia buvusios kabinos išėjo lieknoji kolegė. Tąkart pamaniau, kad sublogavo, gal koks ingredientas nepatiko skrandžiui. Dar užmečiau: „Tai pasenusį kepsnį kavinėje iškepė ar vėl laukiesi?“ Pasijuokėm kartu.
Garsai išgąsdino
Deja, bet vėliau dėl kolegės pasidarė baisu, nes tokius jos pietų atpilinėjimus nugirsdavau kiekvieną kartą, kai grįždavome iš pietų. Kartais netgi sąmoningai nubėgdavau paskui ją į tualetą įsitikinti, ar man nesivaidena. Vis dar slapčia tikėjausi, kad galbūt ją tikrai netyčia supykindavo. Kiekvieną kartą garsą girdėdavau tokį patį ir vis labiau išsigąsdavau.
Nežinau, ar jai pasakyti, kad žinau jos bėdą. Nesu jos geriausia draugė, galbūt atrodys, kad kišuosi ne į savo reikalus. Bet nebegaliu apsimesti, kad nesuprantu, iš kur pas ją toks liesas kūnas. Nes dabar jau ir to gražumo mažai liko. Susitraukusi kolegė net pradėjo kūprintis, S dydžio sijonai sudribę lyg ant pakabos, kelnės išsitampiusios, veidas įkritęs ir pajuodęs.
Manau, kad ji, nenorėdama darbe atsilikti nuo šauniųjų tobulai atrodančių mamyčių, ėmėsi kraštutinių priemonių ir susirgo baisia liga.
