Apleisti pastatai
Tikrai, Vilnius tampa vis europietiškesnis, tačiau kad tai pastebėtum, atskridęs turi iš oro uosto atvažiuoti į Vilniaus centrą. Ir ką pamato turistas pakeliui? Koks pirmasis atvykėlio įspūdis?
Sakykime, turistas įsėda į taksi šalia oro uosto ir prasideda jo kelionė link centro. Atvykėlis yra vežamas pro Naujininkų rajoną. Aš visada džiaugiuosi, jei tai būna tamsus paros laikas ir nesimato aplinkos.
O jei matosi, tai vaizdas pasitinka slogus. Seni industriniai pastatai, apsilupę chrusčiovkės su skirtingos spalvos fanera arba skardos gabalais apkaltais balkonais, Naujininkų kioskeliai ir šalia jų stoviniuojantys vietiniai girtuokliai.
Pro ten važiuojant esu matęs visko: ir vos pastovinčius, svirduliuojančius, po darbo pakeliui namo išgėrusius bičiulius, ir agresyvius vietinius taip vadinamus „marozus“, ir čigonų būrius iš netoliese esančio čigonų taboro.
Įsivaizduokite, kad bevažiuojant taksistas anglų kalba su rusišku akcentu ir visažinio vairuotojo tonu pasakoja, kad čia pas mus visi taip gyvena, nes valdžioje vieni vagys. Būna ir taip, kad taksi automobilio veidrodėlis parištas kokiu nors meškiuku ar rožančiumi, o vaizdą įgarsina rusiška popmuzika.
Kadangi mūsų menamam turistui reikia į viešbutį netoli Aušros vartų, taksistas pasuka link Liepkalnio ir leidžiasi gatve žemyn. Tai, žinoma, nėra pats tiesiausias kelias, bet juk užsienietis to nežino.
Pavargę gyventojai
Automobiliui sustojus prie šviesoforo jis stebi tokį vaizdą. Iš seno, nušiurusio medinio namo į kiemą išeina iki pusės nuogas, su mėlynomis tatuiruotėmis ant rankų, apgirtęs, ištinusiu veidu, o gal net ir su mėlyne paakyje, vyras.
Rankose minėtasis vyras laiko plastmasinį alaus butelį. Pasidėjęs butelį jis prausiasi veidą ant suolo stovinčiame emaliuotame dubenyje, o šalia dubens mėtosi suskeldėjusio ūkinio muilo gabaliukai.
Vaizdas, kaip iš gilaus sovietmečio. Važiuojame toliau ir privažiuojame stadioną. Taksistas paaiškina, kad tai geriausias Lietuvoje stadionas, kur žaidžia Lietuvos rinktinė. Užsienietis nusijuokia, pamano, kad taksistas juokauja.
Sakykime, žmogus išlipa prie Aušros vartų. Tempdamas lagaminą atvykėlis keliauja tiesiai pro vartus link viešbučio. Įžengus po vartų arka užsienietį šokiruoja besivoliojantis benamis ir jo kvapas. Benamis, demonstratyviai apnuoginęs pūliuojančias žaizdas, tikisi sukelti gailestį.
Paėjus toliau prisikabina pinigų prašantis narkomanas, prie Aušros vartų jų retai nebūna, tikimybė to išvengti yra tikrai maža. Užsienietis žino, kad viešbutis netoli, sustojęs pakelia galvą ir nužvelgia barokinę Šv. Teresės bažnyčią, netoliese kita, taip pat įspūdinga Šv. Dvasios cerkvė.
Seni tualetai
Kontrastas užsienietį stebina. „Ne viskas taip ir blogai šiame mieste“, – pagalvoja jis. Taip begalvojant žmogus pajaučia, kad jo rytinė kava jau subėgo į šlapimo pūslę ir laikas būtų ją ištuštinti.
Kaip tik čia, prie Šv. Dvasios cerkvės yra nuoroda WC. Už bažnyčios turistams skirtame viešajame tualete susimokėjęs 30 ct., žmogus užeina į kabiną. Užeina ir nustemba – klozeto nėra, vietoje jo – turkiško tipo tualetas, kuriuo reikia naudotis pritupiant.
Mes, lietuviai, tokių esame matę. Buvo pas mus mokykloje, buvo stotyse ir dar visur. Dabar tokių mažai likę. Balta keramikinė tupykla, žodžiu, dvi vietos kojoms padėti ir skylė. Ir tai yra pirmasis tualetas Lietuvoje šiam žmogui.
Tokie štai pirmieji vaizdai ir potyriai gali užklupti į Vilnių atvykusį užsienietį. Žinoma, turime ir daug gražių pastatų, pozityvių reiškinių, draugiškų ir paslaugių žmonių, skanaus maisto ir taip toliau.
Po kelių metų šis straipsnis, ko gero, taps nebeaktualus, nes Vilnius keičiasi greitai. Neseniai renovuotas šlykščiausias pastatas pakeliui į oro uostą – buvęs taksi parko pastatas Naujininkuose, žadama keisti stoties aplinką, atnaujintas oro uostas, renovuojami daugiabučiai, atsirado galimybė iš oro uosto važiuoti pro IKEA. Baigiu pozityviai, nes pozityvumui yra pagrindo, kaip ir yra mums dar kur tobulėti.
