Vyro žeminimas
Krizės ateina ir praeina. Blogiau, kai santykiai šeimoje teka tolygiai, bet sutuoktinis tave pamažu graužia ir gniuždo.
Peržengus ketvirtą dešimtį, vyras vis dažniau rasdavo progą mane įskaudinti. Ne, jis nedrėbdavo tiesiai į akis „tu sena“. Skaudindavo subtiliai, išradingai, su pasimėgavimu. Kalbose lyg tarp kitko išlįsdavo pastabos apie raukšles, artėjančią menopauzę ir atšalusią aistrą. Prie mano akių berdavo jaunoms panelėms komplimentus.
Tuo metu man buvo nelengva. Vaikai paliko gūžtą, turimas darbas atrodė nuobodus, jaučiau poreikį kažką keisti gyvenime, bet palaikymo iš vyro nesulaukdavau. „Nu jau ne tavo amžiuje!“ – drėbdavo.
„Ne tavo amžiuje“ tapo nuolatine jo mėgstamiausia fraze. Keliauti? Nu jau ne tavo amžiuje. Užsiimti kokia patrauklia veikla, pavyzdžiui, mokytis fotografijos meno? Nu jau ne tavo amžiuje. Pradėti lankyti šokius? Nu jau ne tavo amžiuje. Pagimdyti dar vieną vaiką, pagranduką? Nu jau tikrai ne tavo amžiuje!
Aš tikrai galvojau esanti nurašyta, kaip visą amželį sunkiai dirbęs kuinas. Nesijaučiau esanti patraukli, ar apskritai ko nors verta. Išmečiau į šiukšliadėžę raudonus lūpų dažus, pakeičiau juos natūralesniais atspalviais. Nelabai man tiko, bet ir nekrisdavo į akis.
Draugės iniciatyva
Pamažu artėjo n-tasis gimtadienis ir mane tas skaičius gąsdino.
Gal būtų gąsdinęs ir toliau, jei ne sena gera draugė. Likus dviem savaitėms iki baisiosios datos, atvažiavo pas mane su ultimatumu: arba aš pasiimu atostogas ir varau su ja savaitei į pajūrio kurortą, arba tarp mūsų viskas baigta, visiems laikams. Atsikalbinėjimų nepriimanti.
Nenorom susikroviau lagaminus, o į draugės automobilį lipau susiraukusi. Nesinorėjo niekur važiuoti iš įprastos kasdienybės.
Galvojau, kad šausim tiesiai į pajūrį, bet draugė nusprendė kitaip. Mano nuostabai visų prima ji nuvairavo į prekybos centrą. „Jei ruošiesi vaikščioti savo skudurais, aš tavęs nepažįstu, – pareiškė, – atrodai kaip boba“.
Neįsižeidžiau, nes buvau įpratusi prie jos kandaus liežuvio ir įpročio drėbti viską tiesiai į akis. Kai po keleto valandų palikome prekybos centrą, nešiausi keletą maišelių su tokiais rūbais, kuriuos pati būčiau apėjusi plačiausiu ratu.
Pirmą dieną praleidome prie jūros, o vakare draugė pasiryžo mane išsitempti į miestą, pasižmonėti.
Apsirengusi naujai pirkta šviesia suknele su petnešėlėmis jaučiausi nejaukiai. Atrodė, kad visi į mane spokso. Tada dar nesuvokiau, kad tie visi – daugiausiai vyrai. Tada dar nepastebėjau moterų akyse pavydo kibirkštėlių. Galvojau, kad į mane vėpso todėl, kad mato moterį, dėvinčią amžiui netinkančius rūbus.
Įsitaisėm pačiame kamputyje. Draugė buvo kuo geriausiai nusiteikusi. Po kelių vyno taurių ir mano nerimą pakeitė palaima. Suvokiau, kaip senai aš nebuvau niekur ištrūkusi.
Vėl pasijuto moterimi
Netoliese buvo įsitaisiusi vaikinų kompanija. Vienas jų atvirai spoksojo į mudvi su drauge, tiesiog gręžė akimis. Mano nuostabai netrukus jis prisistatė prie mūsų staliuko ir paklausė, „gal mergaitės norėtų kokteilio?“
Mergaitės?! Aš nutylėjau, o draugė pasakė, kad norėtų. Vaikinas persėdo pas mus, netrukus draugei paskambino, ji išėjo iš triukšmingos kavinės, o mes likome dviese. Keista, bet pokalbis nenutrūko. Tik vėliau, kai suvokiau, kad šitas jaunuolis su manimi atvirai flirtuoja, patyriau lengvą šoką. Juk iš pažiūros, jis galėtų būti mano sūnus!
Atsitiko keistas dalykas. Mano požiūris į save pačią, santykiai su vyru, savo amžiaus suvokimas... Viskas apsivertė.
Nemeluosiu, kad pasisėdėjimas kavinėje su naujuoju pažįstamu baigėsi lengvu nekaltu flirtu. Tai buvo pamišusi savaitė. Bučiniai kopose, kai burnoje susimaišo aistros skonis ir druska, dar ilgesnės karštos naktys, kada vėl pasijutau moterimi. Ne boba, ne išėjusia iš galiojimo preke, o tikra, gyvybės kupina moterimi.
Neatsimenu, kada paskutinį kartą tiek daug ir taip nuoširdžiai juokiausi. Neatsimenu, kada paskutinį kartą jaučiau tokį nenusakomą lengvumą. Per tas dienas padariau visas įmanomas kvailystes ir nuodėmes. Ir tai buvo nuostabu. Prisiminiau turinti ilgas dailias kojas, mergaitišką taliją ir gražią lygią odą. Daugiau nesislėpiau po žemės spalvos skudurais, išsiritau iš jų kaip drugelis iš kokono.
Iš namų išvažiavau bespalvė, grįžau kupina naujų norų, svajonių ir žydėjimo.
Vyras pamatė, kad pasikeičiau, bet viską nurašė geram poilsiui. Tikriausiai ir jis pamiršo (o gal apsimetė pamiršęs), kad moteris taip pražysta tik po geros, pašėlusios nakties.
Savaime suprantama, kad susivokiau nenorinti toliau taip gyventi. Tas nykus egzistavimas man jau buvo įsiėdęs iki kaulų smegenų. Daugiau nenorėjau jaustis sena. Nenorėjau aukoti vienintelio turimo gyvenimo žmogui, kuris savo rankomis mane gyvą palaidojo.
Taigi, viskas juda skyrybų link. Ar to gailiuosi?
Vienintelės, kurių man gaila, tai mūsų dukros. Jos nelengvai tai išgyvena.
Taigi, peržengusi ketvirtą dešimtmetį, aš pradedu gyvenimą iš naujo. Mano atostogų romanas tęsiasi, o jei ir nutrūktų, aš nebijau.
Turiu tiek daug planų. Tiek neturėjau net jaunystėje.
Turinys pirmą kartą publikuotas 2018 metų birželio 30 dieną.
