Esu nauja mamytė, turiu mėnesio lėliuką. Gimdyti teko viename didžiųjų miestų, bet ne iš anksto pasirinktoje ligoninėje, o toje, kuri tuo metu buvo arčiausiai.
Taip jau susiklostė, kad reikėjo skubėti, nepasirinksi. Ligoninės pavadinimo minėti nenoriu, nes tikiu, kad joje dirba ir puikių specialistų, kurių nenoriu juodinti.
Priėmime - vien stresas
Deja, su puikiais aš nesusidūriau. Pirmas stresas buvo, kad gimdau ne ten, kur planavau. Atvažiavom, nežinau, kur tiksliai eiti, į ką kreiptis. Buvo vėlus vakaras, tai nėščiųjų priėmime viena budinti, nuėjau pas ją. Ta moteris, kaip suprantu, turi patikrinti visas atvykusias ir nukreipti toliau. Tokia pirminė apžiūra.
Kai pasakiau, kad labas vakaras, man reikia pagalbos, prasideda gimdymas, ji atšovė: „Iš kur žinot? Vandenys nubėgo? Gal dar nieks neprasideda, būna privažiuoja čia ir dar dvi paras su pilvu praguli.“
Paaiškinau, kad ir vandenys, ir sąrėmiai, ir labai skauda jau. Ji liepė atsigulti apžiūrai, vyro neįleido, nors jis tikrai man būtų padėjęs. Nepažįstama vieta ir situacija pirmą kartą – norisi, kad artimas žmogus būtų šalia. Bet ne, vyrai per apžiūrą laukia už durų. Griežtai.
Apžiūros metu, kai tikrino, kiek atsivėręs gimdos kaklelis, aiktelėjau. Grubi moteris ir tikrai suskaudo. O ji pradėjo juoktis: „Jeigu jau dabar kvaksit, tai kaip gimdymą ištversit?“
Leptelėjau atgal, kad gimdyt gal teks pas švelnesnę gydytoją. Sako, nefantazuokit, nieks nesicackins. Paskui dar išbarė mane, kad aimanuoju iš skausmo.
„Atsivėręs kaklelis tik 2 cm, o jūs jau raitotės, nejuokinkit!“ – taip pasakė. Na, o turi būti atsivėręs 10 cm. O man sąrėmiai kas 2 minutes jau! Jau ir kvėpuot buvo sunku.
Bepildydama dokumentus ji atsiliepė mobiliuoju draugei ar kam, dar turėjau garbės išklausyti, kaip savaitgalį važiuos į sodą apsiželdinti. Kalbėdama su manim tai varinėjo kaip šunį: „Ant kėdės! Ne ten tašė! Kur sėdat?!“
Paskui ji liepė pasiimti daiktus ir pakvietė seselę palydėti. Paprašiau vežimėlio, kad nebepaeinu, atsakė, kad apsieisiu, dar nepagimdysiu lifte.
Gimdo, bet ne gimdykloje?
Su vyru manėm, į gimdyklą. Aš jau pūškavau kaip reikiant. Bet mus nuvedė į paprastą palatą. Su dar keliomis moterimis. Net nesupratau, kas vyksta. Seselė pakomentavo, kad kadangi dar tik 2 cm, iki gimdymo dar daug laiko, gal todėl mane atsiuntė palatoje palaukti.
Vaizdas tai geras: aš atsirėmusi į palangę šnopuoju ir su kiekvienu sąrėmiu beveik mūkiu, o palatos draugės žiūri nustėrusios į mane. Viena sako: „Jėzau, kaip baisu, aš nebenoriu!“ Pasijuokėm visos, bet kai vėl suėmė sąrėmis, jos net pačios susirūpino, kodėl aš ne gimdykloj, jei gimdau. Vyras nulėkė aiškintis.
Grįžo su jauna budinčia gydytoja, ji iškart mane perkėlė į gimdyklą, pakartojo apžiūrą (šįkart tikrai neskaudėjo – vadinasi, įmanoma ir švelniai elgtis). Pasakė, kad jau 3 cm, bet sąrėmiai dažnumo lyg būtų 10 cm ir tai yra negerai.
Akušerė padėjo sumažinti skausmą vonios procedūromis, gan greitai pakvietė ir anesteziologą, buvo atlikta epidūrinė nejautra, sąrėmiai kiek suretėjo ir likusias 5 valandas iki gimimo jau praleidau gana ramiai. Esu be galo dėkinga šiems man padėjusiems specialistams. Jų dėka, viskas toliau vyko sklandžiai.
Kyla tik vienas klausimas: ką ten veikia ta priėmimo dama? Ar ginekologijos bei akušerijos skyriai neturėtų būti palankūs moterims? Atvažiuoji ir taip strese, tai mažiausiai, ko norisi, kad iš tavęs dar ir juoktųsi. Jeigu vyras nebūtų išėjęs ieškoti gydytojos, kiek būčiau dar kankinusis palatoje – be vonios, epidūro ar, pvz., gimnastikos kamuolio?
Ligoninės nieko nepraloštų, atleidusios tokias senas tarkas. O pacientės išloštų daug. Visų pirmiausia, pagarbą.
