Sužinojusi, kokią marčią turės, anyta verkia naktimis

Tačiau ne viskas taip paprasta. Esu rami ir sukalbama. Su vyresniojo sūnaus žmona sutariu puikiai. Regis, turėčiau džiaugtis ir jaunėlio pasirinkimu... Tik negaliu. Negaliu ramiai priimti tos, kuri griauna mano vaiko gyvenimą. 

Nesakyčiau, kad ta mergaitė man nepatiko iš pirmo žvilgsnio, kai pažvelgi į žmogų ir atsiranda protu nepaaiškinama antipatija. Kada jauti, kad nesutampa jūsų biolaukai. 

Ne, taip nebuvo. Kai susitikome pirmą kartą ji paliko man gana gerą įspūdį. Paprasta, tyli mergaitė iš vienkiemio. Širdies gilumoje net pasidžiaugiau dėl sūnaus pasirinkimo. Tikrasis grožis slypi paprastume. 

Nelaimei, mano nuomonė apie sūnaus santykius pasikeitė kardinaliai. Kažkada naiviai tikėjausi, kad esu plačių pažiūrų ir nekelčiau problemų dėl jokio sūnų pasirinkimo. Svarbiausia, kad jiems būtų gerai, aš prisitaikysiu. Dabar supratau, kad negaliu. 

Kuo ilgiau bendravau su jaunėlio mergina, tuo aiškiau mačiau, kad ji ne tokia paprasta, kaip atrodė iš pirmo žvilgsnio. Žiūrėjau į juos iš šalies ir mačiau, kaip sumaniai ji manipuliuoja mano vaiko jausmais. 

Viskas turi būti pagal ją, o jei ne, tada pasaulinio masto skandalas ir nekalbadieniai. Tomis dienomis sūnus vaikščiodavo niūrus kaip debesis.

Negana to, ji pradėjo reguliuoti, kada ir kiek laiko sūnus turi praleisti su mumis – savo šeima. Jei sugalvodavau jį pasikviesti paviešėti, ar prireikdavo pagalbos, sūnus pirmiau klausdavo savo panelės leidimo. Ir dažniausiai atsirasdavo kokia nors rimta priežastis, kad tik jie neapsilankytų. 

Mano sūnus tarsi išsitrynė, kitaip to nepavadinčiau. Nebeliko jokių jo interesų, liko tik jos, ar jų bendri. 

Pasikeitė net jo charakteris. Kažkada turėjęs savo nuomonę visais klausimais, jis bijo pasakyti tai merginai nors vieną žodį prieš. 

Dabar gražiausia dalis, tai dėl ko netekau ir miego ir sveikatos. Sūnus atvažiavo ir mus visus „pradžiugino“: šią vasarą jis tuokiasi! 

Vestuvės džiugus įvykis. Bent jau sužinojusi apie vyresnėlio vedybas apsiašarojau iš džiaugsmo. Bet šiuo atveju džiaugtis nėra ko. 

Su dabartine mergina jie bendrauja nepilnus metus, tai viena. Jam vos dvidešimt treji, dar nebaigęs mokslų, tai antra. Mergina dar jaunesnė, jai vos devyniolika, tai trečia. Tiesą sakant, pagal elgesį ir bendravimą jie abu dar visiški vaikai, tai trečia. Nei jis, nei mergina neturi nei gerai apmokamo darbo, nei specialybės. 

Mes nepažįstame nei jos šeimos, nei artimųjų. Sūnus buvo susitikęs su būsimais uošviais vos vieną kartą ir, kiek supratau, toje šeimoje ne viskas gerai. 

Pagal mane tai tikrai neapgalvotas sprendimas, skubėti tikrai nėra kur! Prieš akis visas gyvenimas, dar daug kas gali pasikeisti. 

Nekalbėčiau taip, jei nebūčiau ne vienos subyrėjusios santuokos liudininkė. Tiesą sakant, nepažįstu nė vienos labai anksti susituokusios poros, kuri nebūtų išsiskyrusi. Kiek pažįstamų ir giminių vaikų anksti vedė (ar ištekėjo), tiek vėliau ir išsidraskė. Ko norėti iš neišsilaksčiusių? 

Ir nežinau nė vienų skyrybų, kurios nebūtų atnešę skausmo ir sielvarto. Kokia mama to linkėtų savo sūnui? Jokia! 

Jau ir verkiu naktimis ir geriu raminamuosius, taip širdį spaudžia, nebegaliu. 
Bandėm pasikalbėti su sūnumi, bet visi mūsų žodžiai lyg žirniai į sieną. Sūnus užsispyrė ir gana. Neklauso net vyresnio brolio, kuris pats yra vedęs ir tikrai turi daugiau gyvenimo patirties. 

Dabar galvoju, kad priimčiau naujieną lengviau, jei tai būtų santuoka „iš reikalo“. Guostų bent tai, kad sūnus prisidirbo ir nebėga nuo atsakomybės, kad elgiasi kaip subrendęs, už savo veiksmus pilnai atsakantis žmogus. Bet gi ne. Pasirodo, ši santuoka bus „iš meilės“! 

Bent jau taip mano sūnus. Aš turiu kitų žinių. 

Prieš porą mėnesių jaunėlis sūnus ir jo mergina dalyvavo mūsų giminaitės vestuvėse. Mačiau, kokiomis akimis sūnaus mergina žiūri į nuotaką. Įmanydama surytų žvilgsniu. 

Bijausi, kad šitos skubotos vedybos dėl vienos priežasties – pamatė mergaitė svetimas vestuves ir pati taip užsimanė. Pabūti dėmesio centre, gražios suknelės, dovanų, baliaus... Tikriausiai tai buvo įsikūnijusi jos vaikystės svajonė, todėl ir užsigeidė ištekėti kuo greičiau. Kaip kūdikis, kuris užsimano kokio blizgučio, o jo negavęs pradeda klykti ir rėkti. 

Gal yra ir kita priežastis. Kiek supratau, mergaitės šeima turi problemų. Gal jai vestuvės atrodo vienintelis būdas nuo jų atsiriboti? Gal čia net nekvepia meile. Gal ji įsikabino į mano sūnų kaip gelbėjimosi ratą? 

Bijau, kad tai geruoju nesibaigs. Po metų, kitų (jei dar tiek ištemps šita spontaniškai kuriama šeima) viskas subyrės kaip kortų namelis. Ar sūnus praregės, ar jo panelei nusibos vaidinti žmoną. 
O tada... Tada mes visi kentėsim. Nes nėra šeimos, kurios skyrybos liestų tik tuos du žmones.