Gyvenimas panašus į teatrą
Pajutau nostalgiją tų laikų, kai padėdavau vienam žmogui skaityti pjeses, mokytis tekstą, kurį galų gale išmokdavau atmintinai ir pati.
Pykau ant savęs, kad kartą kviesta į repeticiją taip ir nenuėjau, priežasties nepamenu, bet ji nebuvo labai svarbi. Paprašiau seno draugo, kad atsiųstų keletą pjesių, kurias skaitėm prieš keletą metų.
Netgi porą kartų buvo bandyta vaidinti, tik faktas tas, kad tuo metu aktorė iš manęs buvo ne kokia. Dabar jau gyvenimas stato spektaklį nedavęs scenarijaus, tad tenka užsiimti improvizacija tiesioginiame eteryje, kur kiekvieną klaidą mato visi už ekranų sėdintys žiūrovai.
Gyvenimas man panašus į teatrą. Ten statomos komedijos, dramos, tragedijos ir tragikomedijos, pristatomos biografijos ir primenami praeities slėpiniai.
Mūsų gyvenimai lyg kaukių balius, nes kiekvieną dieną prieš išeidami iš namų mes užsidedame naują grimą ir apsimetame, jog mūsų gyvenimuose viskas gerai.
Gyventi šia diena
Manęs kartą paklausė: „Kaip tu randi laiko man?“ Aš atsakiau, jog tam, kas man yra svarbu, visad atrasiu laiko. Nesvarbu, kur būčiau ar kaip daug dirbčiau. Man svarbūs žmonės niekada nebūna užmiršti, galbūt ir neprašau ar nepaskambinu taip dažnai, kaip man norėtųsi, bet jie visada bus su manimi.
Rasti laiko kažkam, kas mums teikia džiaugsmą, yra privaloma, nes nežinai, kada paskutinį kartą galėsi iki paryčių kalbėti telefonu apie niekus, pasakyti labanakt ar vardan senų gerų laikų išlenkti po taurę.
Nežinai, kada bus paskutinis pasivaikščiojimas upės pakrante ar sėdėjimas ant suoliuko parke karštą vasaros dieną stebint dangų, medžius... Viskas gyvenime pasisuka taip netikėtai ir nelauktai. Kažkada buvo planuota apsvaigti pagoniško folko festivalyje ir tą naktį paprasčiausiai pamiršti apie rutiną, problemas, liūdesį ir kitus mus supančius žmones, dalykus.
Tiesiog linksmintis taip, lyg tai būtų paskutinė diena gyvenime. Gaila, kad kai kurie planai paprasčiausiai žlunga nė nepradėti. Įdomiausia tai, jog nutinka dalykų, kurių net nesapnavai ir visą tavo ramų gyvenimą sujaukia kaip reikiant. Nereikia planuoti nieko. Tiesiog tai, ką nori, reikia daryti čia pat, nes tai trumpalaikis dalykas, kuris gali niekada nebesugrįžti.
Nepamirštami pasimatymai
Tas nuostabus rugpjūčio vakaras bevaikštant po Panemunės šilą, ramiai žingsniuojant per samanas ir kalbant įvairiausius niekučius. Tai buvo antras pasivaikščiojimų vakaras su Tavim, mano liūte.
Nuo to vakaro praėjo treji metai, bet vis dar matau savo prisiminimuose tą seną rastą, ant kurio sėdėdavom visus vakarus iš eilės. Jaučiu samanų, žemės, pušų kvapą ir švelnius besileidžiančios saulės spindulius.
O taip, tas vakaras tikrai buvo kažkoks kitoks. Kažkuom neįprastas. Galbut dėl to, jog saulei beveik nusileidus lyg iš Dangaus nuskambėjo muzikinės dėžutės melodija, kuri mane privertė pašiurpti.
Laukdavai paskutinio mano autobuso ir pražiopsodavai savo tam, kad galėtum man įsėdus į autobusą pamojuoti ir nusišypsoti. Tas pats jausmas užplūdo ir tądien, kai stoty man įlipus į autobusą vėl pamojai kaip ankščiau ir taip pat nusišypsojai.
Tik, deja, šį kartą skyrė ne keletas kilometrų tarp rajonų, o keliasdešimt tarp skirtingų miestų... O, mano liūte, laukiu vėl tos dienos, kai cypdama lyg maža mergaitė įlėksiu tau į glėbį ir suriksiu tau į ausį „belekaip tavęs pasiilgau!!!“
