Visą gyvenimą buvau apkūnokas žmogus. Giminėje nemažai tokių. Genetiškai paveldėjau tai. Ir dėl to gyvenime teko nemažai kentėti. Buvau vadinamas tešliumi, storuliu ar begemotu.
Kodėl taip vyksta? Nejau mes nemokame priimti kitokio. Jei jau mergina, tai turi būti kaip gazelė, o jei jau vyras, tai vos ne Apolonas. Bet juk pasaulyje yra visokių žmonių.
Ar jūs tų žmonių paklausėte, o gal jiems gerai būti tokiems? Gal jie save tokius myli? Kodėl mes sėkmingus ir gyvenime daug pasiekusius laikome lieknus, etalono vertus žmones? Nė velnio taip nėra.
Aš asmeniškai pažįstu ne vieną apkūnoką žmogų, kuris savo gyvenime yra pasiekęs karjeros aukštumų. Ir mes tikrai žinome ne vieną žvaigždę, kuri yra stambi. Užtenka paminėti šviesios atminties Virgilijų Noreiką, Luciano Pavarotti ar mus vis dar džiuginančią Montserrat Caballé.
Kartais pagalvokime, kad tokiais savo žodžiais galite ne tik sugniuždyti žmogų, bet jį privesti prie drastiškų priemonių. Kalbu, nes žinau, ką sakau. Priimkite žmones tokius, kokie jie yra.
O jūs įsivaizduojate, kaip jaučiasi vaikas tokioje situacijoje? Kaip turėdavau jaustis aš, kai vien tik dėl savo išvaizdos būdavau atstumiamas merginų ir sulaukdavau patyčių iš jų?
Mes labai dažnai mėgstame teisti net ne pagalvoję. O kartais pagalvokime, nes galime sužlugdyti jauno žmogaus gyvenimą dėl nereikšmingo dalyko.
Tačiau vieną dieną tiesiog pradėjau save mylėti tokį, koks esu ir nekreipti dėmesio į kitus. Svarbu ne kaip atrodai, o kas tavo viduje. Esu protingas, mylintis ir mylimas žmogus. O juk, kaip sako, dideliame kūne ir siela didelė.
Visiems tokio likimo žmonėms norėčiau palinkėti mylėti save. Nes tik mes galime padaryti save laimingais ir priversti pozityvia energija pamilti mus. Būkime tokie, kokius mus sukūrė Dievas.
