Panašiai, tik prasčiokiškai grubiau panašią laimės sampratą išsakė vieno sovietinės rusų literatūros kūrinio (jau nepamenu, kokio) herojus. Paklaustas, kaip jis supranta laimę, trečios kartos proletaras daug negalvojęs atsakė: tai barščiai su mėsa! O truputį ilgiau pagalvojęs pridūrė: „ir dar 100 gramų degtinės“.
O štai „Microsoft“ įkūrėjui Bilui Gatesui tokie laimės rėmai būtų gerokai per ankšti. Taigi, kiekvienam – savo suvokimo ribos.
Aš norėčiau pakalbėti apie laimę, kurią suvokia didesnės žmonių bendrijos, taigi, apie tai, kas vadinama laimės indeksu. Aš turiu galvoje Jungtinių Tautų kasmet skelbiamą laimės indeksą. Pagal įvairius nuostatus: ekonominius, socialinius, emocinius, psichologinius pateikiamos išvados, kurios tautos ir kiek jaučiasi laimingos.
Pagal JT indeksą ilgą laiką buvę nelaimingi niurzgos lietuviai pernai iš 60 vietos pakilo į 52 ir staiga pasijuto laimingesni už savo kaimynus latvius ir estus.
O štai pagal dosnumo rodiklį Lietuva, deja, yra priešpaskutinėje vietoje pasaulyje – tik labai maža dalis gyventojų nuolat skiria pinigų labdarai. Lietuviai linkę padėti ir pasikliauti artimų žmonių rate, bet palyginti abejingi kitų žmonių problemoms.
Štai čia ir slypi viena priežasčių, kodėl mes, jau truputį aplenkę artimiausius kaimynus, vis tik labiau jaučiamės nepatenkinti nei laimingi.
Pirmajame penketuke – Danija, Norvegija, Islandija, Švedija, Suomija. Atrodytų, čia viskas aišku: „skandinaviško socializmo“ šalyse klesti ekonomika, žmonių labui paskirstomas BVP, beveik tobula sveikatos apsaugos ir socialinio tikrumo (saugumo) sistema.
Tačiau laimės pojūtį lemia ne tik ekonominė gerovė. Pavyzdžiui, už lietuvius laimingesni jaučiasi Panamos ir kai kurių kitų Lotynų Amerikos šalių gyventojai. Jie apsirengę skurdžiai, važinėja beviltiškai pasenusiais automobiliais, bet visą laiką dainuoja ir šypsosi.
Atrodytų bepigu jiems, ten saulės daug, jie apsirūpinę vitaminu D už dyką, todėl tokie ir laimingi. Tačiau ne visiškai taip – Islandijoje, vienoje laimingiausių šalių, saulė iki 20 laipsnių pašildo gal tik savaitę per visą trumpą vasarą, todėl manau galime daryti prielaidą, kad socialinės laimės hormoną augina ne kosminė, o žmogiškoji saulė.
Manyčiau, daugelis mūsų nesame laimingi ir nebūsime tokiais tol, kol vadovausimės ydinga laimės formule: man gerai, kai kitam – blogai. Socialinis pavydas, atrodo, tampa mūsų tautinio mentaliteto bruožu. Dažnam mūsų laimė yra, kai nugaišta kaimyno karvė. O jei dar tvartas sudega – tai tiesiog palaima apima! Štai čia ir pakastas „antilaimės“ šuo. Kol neįveiksime socialinio pavydo komplekso, niekada neatsidursime laimingų šalių dešimtuke, nesvarbu, kiek kiltų mūsų ekonomika.
Laimingos yra solidarios šalys, tokios visuomenės, kuriose pagalba vienas kitam, nesavanaudiška parama yra tarsi savaime suprantama norma, savotiškas socialinis instinktas. Solidarumas gali būti būdingas tiek socialinės gerovės visuomenėms (Skandinavijos šalys), tiek draugiškai vieni kitiems nepritekliuje padedantiems neturtingų šalių piliečiams.
Tokios visuomenės apibūdinamos pagal formulę: kito buvimas yra tavo gerovės forma. Pas mus atvirkščiai. Mūsų mentalitetą labiau išreiškia prancūzų filosofo egzistencialisto Jeano Paulio Sartre'o ciniška frazė: „Pragaras – tai kiti“.
Jei norime iš tamsos pakilti į šviesą, privalome iš esmės keisti laimės sampratos paradigmą (suvokimo kryptį). O tokių pokyčių užuomazgos jau matyti.
Eilę metų dirbame kartu su Antanina Medviedeviene, Edita Vaitkūniene, Vytaute Senkoviene ir kitais bendraminčiais įkurtame Gintauto Labanausko labdaros ir paramos fonde. Jo tikslas – padėti socialiai remtinoms, daugiavaikėms šeimoms ir onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, ligoniukus auginančioms, slaugančioms šeimoms.
Turint omenyje tokias šeimas, apie jokį laimės indeksą kalbėti, aišku, netenka. Tačiau pastebėjau, kad tiek skurdo ir nepriteklių, tiek sunkių ligų prispaustos šeimos tampa kaip reta solidarios ir sugeba atjausti viena kitą.
Niekada neteko patirti, kad gausios, vargingai gyvenančios šeimos varžytųsi dėl gardesnio kąsnio, bandytų gauti didesnį labdaringų maisto produktų paketą, geresnių dovanų. Jos džiaugiasi kasdienine duona, šlakeliu aliejaus, sauja miltų, laimingai šypsosi.
Ir vėžiu sergančių vaikų, ir jų tėvų veiduose – ne vien skausmas ir širdgėla, bet ir viltis bei ryžtas. Kai vaikus aplanko „madam Kuku“ su trimis, nešančiomis laimę strazdanomis ant skruosto (režisierė – p. Hana Šumilaitė), onkologiniai ligoniukai tiesiog krykštauja. O jei medicina ir Dievas padaro stebuklą, vaikas išgyja – jų tėvų akys suspindi ašaromis, ir tai ne liūdesio, tai laimės ašaros.
Daugiau ryžto ir vilties net ir sunkioje, regis, beviltiškoje padėtyje. Išmokime pasimėgauti mažu džiaugsmu, kepalėliu duonos, strazdanomis ant skruosto, jei jau didelės sėkmės neduota. Tuomet, manau, tapsime laimingiausia pasaulio tauta net ir nesustabdę emigracijos. Tegul ir bus mūsų mažiau, bet – laimingesni.
