Tuomet žmonėms kantrybė trūko dėl Seimo nario, šiurkščiai pažeidusio Konstituciją ir sulaužiusio priesaiką, nuslėpusio savo ryšius su buvusiais KGB‘istais. Žmonės sukluso, susirinko ir aiškiai pasakė, kad čia jau riba.
Konkreti jau buvusio Seimo nario gėda prie parlamento sukvietė tūkstančius. Nes viskas aišku, nes yra konkretus žmogus ir galima į jį pirštu bedus aiškiai pasakyti – tu įkūniji tai, kuo mes netikim, tai kam nepritariam, tai ko demokratinėje ES priklausančioje valstybėje negali būti. Ir tai gerai, pats ten buvau.
Bet mane kur kas labiau neramina, kad kai nėra vieno to, į kurį galima parodyti pirštu, prie Seimo susirinkti negalime. Ir gaila, kad neateisime prie Seimo visi kartu pirštais parodyti į visus tuos, kurie mus vėl eilinį kartą bando išdurti – šį kartą per mokesčių ir pensijų reformą.
Nesu Andrius Tapinas ir minių neprikviesiu, bet kaip privatus pilietis, kaip žmogus, kuris iš esmės buvo apgautas, labai aiškiai galiu pasakyti – tie, kurie nusitaikėte į mano kaupiamą pensiją ir sulaužėte seniai duotą pažadą prisidėti prie senatvei taupančių žmonių gerovės – man dėl jūsų ne tai kad gėda. Man koktu.
O teisiniais terminais tariant, esu pasirengęs savo teisėtus lūkesčius ginti teisme. Ir žinau, kad tokių kaip aš yra viena kita dešimtis tūkstančių. Klausimas tik, ar išdrįsime pareikalauti to, kas mums priklauso.
Valstybės indėlis į pasiryžusių ateityje pasirūpinti savimi, o tuo pačiu ir visa valstybe, mažėja nuo 3,5 proc. iki 2 proc. Skirtumas toks, kur akių nedrasko, bet per laiką tai reikšminga svarbi suma, kuri tik dar kartą įrodo, jog valdžia iš mūsų nusipelnė išgirsti šiek tiek daugiau nei vien aiškų pasakymą „Aš kaltinu“.
Šį kartą aš ne vien tik kaltinu. Šį kartą aš noriu, kad teisingumas būtų realiai atstatytas ir man nebereiktų eiti prie Seimo su labai paprastu ir atviru šūkiu – „Mane apvogė, „išdūrė“ ir neplanuoja atlyginti“.
