Gyvename laikais, kai madinga prieštarauti, skųstis, tyčiotis. Kas atsitiko, kad tapome nejautrūs smulkmenoms?
Skambutis išmušė iš vėžių
Šiandien noriu pasidžiaugti mažais dalykais, kurie kartais būna labai dideli.
Sūnaus skambutis: „Mama, susižalojau koją, reikės siūti, tik jūs nesijaudinkit, man jau iškvietė greitąją“.
Judraus ir nenustygstančio vietoje paauglio sūnaus nelaimė mokykloje išmušė mane iš vėžių.
Viską metusi, skubėjau į greitosios medicininės pagalbos skyrių. Tai, ką ten pamačiau, mane ir sujaudino, ir pradžiugino – greičiau už mamą, į priėmimo skyrių, susirūpinusiu veidu, atskubėjo mokyklos direktorius.
Esu paprasta moteris, užauginusi du ir auginanti dar vieną, trylikametį, sūnų, besimokantį nedidelėje Marijampolės miesto Petro Armino progimnazijoje. Tai – kukli, miesto pakraštyje įsikūrusi, iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskirianti, mokykla.
Džiaugiasi pasirinkimu
Kai aplink visi viską reitinguoja, skirsto ar rūšiuoja, aš paprastos mamos akimis stebiu įvykius mokykloje ir būtent jais noriu džiaugtis.
Džiaugiuosi, kad mano sūnus lanko mokyklą, kurioje mokytis jam yra gera.
Džiaugiuosi, kad šioje mokykloje gausu unikalių renginių ir švenčių, kurių autorinės teisės priklauso tik šios mokyklos pedagogams ir mokiniams.
Didžiuojuosi puikiais mokyklos vadovais, kurie laimina visas, iš pirmo žvilgsnio, galbūt ir ne visai populiarias iniciatyvas.
Dėkinga esu klasės auklėtojai ir pedagogams, kurie sunkiai dirbdami deda visas pastangas, kad vaikai gautų žinių bagažą, būtiną sėkmingai kelionei į gimnaziją ir vis dar šiurpinantį abitūros egzaminų pasaulį.
Neatsistebiu itin skoningai ir kruopščiai puošiamu bei dažnai keičiamu mokyklos vestibiulio veidu, naujomis, mokykloje generuojamomis idėjomis, mokytojų bei mokinių šypsenomis.
Kiek daug džiugių akimirkų stebime kiekvieną dieną, tik džiaugtis jomis reikia mokėti ir norėti.
Žavisi vadovu
Skaitydami, jokiu būdu nepagalvokite, kad mano vaikas lanko tobulą mokyklą. Tikrai ne. Čia, kaip ir didelėje šeimoje, būna visko – nesusipratimų, pykčių, blogų pažymių.
Tačiau juk tai ir yra būtent tos gyvenimo pamokos, kurias reikia išmokti ir kurios mūsų ir mūsų vaikų gyvenime yra daug svarbesnės už Pitagoro teoremą ar be klaidų parašytą diktantą.
Kaip mama, negaliu nesižavėti ir nesidžiaugti mokyklos vadovo gebėjimu viską matyti paprasto žmogaus akimis, o atsitikus nelaimei į priėmimo skyrių atvykti greičiau už mamą. Argi tai nedžiugina?
Gyvename šiandien, čia ir dabar, todėl svarbi kiekviena akimirka, telieka jomis mėgautis ir džiaugtis.
Ir nereikia jokios pompastikos ar skambių, bet jau nuvalkiotų frazių. Tiesiog maži dalykai – džiugina ir augina asmenybes, kurios, net neabejoju, bus didelių pokyčių pradžia.
Išmokime džiaugtis dabar, nes rytojus prasideda šiandien.
