Šis atradimas buvo naudingas, tačiau nepadarė kažkokio didelio įspūdžio, nes tokių anomalinių zonų atsiradimą galima buvo lengvai paaiškinti moksliškai ir išvengti fiziškai.
Uždengė veidrodį
O mane labiau domino kitos vietos, dėl kurių ir įsigijau virgules. Tokios, kurių atsiradimą paaiškinti būtų beveik neįmanomą. Ir mano užsispyrimas galiausiai atnešė vaisių. Anomalinę vietą suradau. Tik jos suradimas man neatnešė jokio džiaugsmo. O tik liūdesį. Nes ta anomalinė vieta buvo mano kambaryje. O konkrečiai – veidrodyje.
Energija, sklindanti iš veidrodžio, pagal perskaitytus šaltinius, buvo ne teigiama, o neigiama, nes prieinant prie veidrodžio virgulės susikryžiuodavo. Iš pradžių pagalvojau, kad virgulės taip reaguoja į mano atvaizdą. Tačiau patikrinus visus bute esančius veidrodžius ir nieko panašaus ten neradusi, išsigandau.
Ypač įtampą padidino vieno anomalinių reiškinių žinovo perskaitytas komentaras. Jis teigė, kad veidrodžiuose dažniausiai tupi „nabašnikų“ sielos, nerandančios šioje žemėje ramybės. Mano kambaryje kaip tik gyveno senelė, kuri jau yra mirusi. Gal čia jos siela gyvena tame veidrodyje? Nesu prietaringa. Tačiau šiuo atveju pasidarė nejauku. Nuolat sėdžiu savo kambaryje, visada matau save tame veidrodyje… Nemalonu žinoti, kad ten tupi kažkokia pikta siela…
Kadangi negalėjau to veidrodžio išnešti iš kambario, nes jis yra pritvirtintas prie spintos, o ir kambario pakeisti irgi negaliu, liko vienintelė išeitis – uždengti tą veidrodį paklode. Ką aš ir padariau su viltimi, kad tai padės apsisaugoti nuo piktųjų dvasių ir pažadėjau ateityje niekada daugiau neturėti savo kambaryje jokio veidrodžio. O ypač seno, nupirkto padėvėtų daiktų turgelyje. Nes ką gali žinoti, kokią informaciją jie gali savyje slėpti… Atsargų ir Dievas saugoja.
Ištyrė šventas vietas
Pabaigus su virgulėmis tyrinėti namus nutariau savo bandymus perkelti ir už namų ribų. Man buvo smalsu, kaip jos reaguotų įvairiose šventose vietose.
Savo pirmiems bandymas parinkau atokesnes vietas, ten kur būtų mažiau smalsuolių. Iš pradžių nuvažiavau ant Druidenstein kalno, esančio Vokietijoje, o paskui ir aplankiau Blasius Kapela, stovinčią šalia Dornburgo.
Druidenstein – tai didžiulis akmuo, atsiradęs po ugnikalnio išsiveržimo prieš 25 milijonus metų. Tikintieji laiko šią vietą išskirtine – praregėjimo, milžiniškos jėgos bei dvasinės energijos šaltiniu. Todėl šio kalno viršūnėje ir yra pastatytas didelis kryžius, o jo papėdėje įrengtas altorius Švenčiausiai Mergelei Marijai pagerbti.
Pavaikščiojus aplink kalną supratau, kodėl ši vieta yra tokia pamėgta piligrimų.
Nes būnant čia atrodo, lyg kiekviena tavo kūno ląstelė prisipildo tos ramybės, amžinybės ir energijos, sklindančios nuo šio ypatingo grožio akmens, skatindamas sielą atsinaujinti.
Užlipus ant kalno viršūnės ypatingas jausmas tik sustiprėjo. Ten viršuje jautiesi lyg koks gamtos užkariautojas, turintis teisę valdyti visą pasaulį! Norėdama pasidalinti savo nepakartojamais įspūdžiais ir jausmais su feisbuko draugais, pabandžiau padaryti tiesioginę transliaciją. Akmuo neleido to padaryti... Ant jo viršaus nebuvo mobilaus ryšio. Štai, kokią stiprią energiją jis turi! Ji yra daug stipresnė net ir už kitas elektromagnetines bangas!
Kad Druidensteino akmuo yra ypatingas, alsuojantis teigiama energija, parodė ir virgulės. Vos tik man pabandžius pasitraukti nuo kalno, virgulės tarsi pagal komandą draugiškai pasisuko kalno link aiškiai parodydamos kryptį, iš kurios sklinda gėris.
Ypatinga aura
Patyrinėjus Druidensteino kalną nuskubėjau į kitą šventą vietą – Blasius kapelą (Dornburg) stovinčią ant kito kalno viršūnės, vadinamos Blasius. Tai gana aukštas kalnas, į kurį užkopti galima tik pėsčiomis. Kas tikrai nelengva padaryti. Gal būtent todėl pakilimas į Blasius kapelą ir simbolizuoja Kristaus kančios kelią į Golgotą. Pats kelias susidaro iš 14 stočių, žyminčius svarbiausias Kristaus kelio ėjimo į Golgotą momentus, kurie atsispindi pastatytuose koplytstulpiuose.
Blasius kapela mane sužavėjo savo ypatinga aura. Senovinė architektūra, stingdantis šaltis, zvimbianti tyla, blanki žvakių šviesa ir tos marmurinės plytelės su išgraviruotais padėkos žodžiais Marijai tiesiog akimirksniu užpildė tuštumą sieloje sukeldamos džiaugsmo ašaras.
Buvo sunku patikėti, kad virgulės atvedė mane į tokią šventą vietą! Nors nereikėjo ir virgulių pagalbos, kad suvoktum, kokia šventa ir svarbi žmonių gyvenime yra ši vieta. Užteko tik pažvelgti į žmonių padėkas, paliktas šioje kapeloje, kurie buvo lyg patvirtinimas, gyvas įrodymas tų stebuklų, kurie čia vyksta. Ir vyksta nuolat.
Sukalbėjus maldą prie Marijos altoriaus nuėjau į kapelos priešingą pusę, kur stovi stebuklingas akmeninis fotelis. Tikima, kad jame pasėdėjus išsipildo visi norai, svajonės ir troškimai. Sugalvojau norą ir aš. Nes tikiu stebuklais. O jūs?
O savo virgulėmis žadu ir toliau tyrinėti šį pasaulį. Ir su švytuoklėmis. Ir kas žino ką aš ten atrasiu. Gal tikrai kažką tokio, kas pravers ir man pačiai, ir daugeliui kitų tokiame nelengvame gyvenimo kelyje.
