Mamos išpažintis: „Visos taip daro, tik tyli“

Artėjant motinos dienai feisbukas pilnas mamų su savo mažaisiais turtais. Visos tokios idealios, viską daro pagal rekomendacijas, viską pačios... Na, tai aš turiu jums Tikros Mamos Išpažintį.

Jos postina apie tai, kaip paruošė mažyliui sveiką užkanduką, kokio mitybos plano laikosi ir panašiai. Na, nekepu aš vaikams ėrienos. Negarinu kas savaitę lašišos.

Būna dienų, kai vaikai gauna mikrobanginėje pašildytų dešrelių ar keptų koldūnų. Visos tą daro, tik visos tyli. Nes ne lygis būtų pasirodyt, kad neturi kasdien trijų laisvų valandų maisto gamybai. Taip, gal ir nenufotkinsi į feisbuką vaizdo, kaip trimetis bėga žiūrėti filmukų su dešrele rankoje – negražu. Užtat jis žino, kaip reikia suvolioti kukulius, nes kai jau darom, darom kartu.

Visos mamos žino ir tai, kad kai rytoj svarbi diena darbe, baisiausias garsas naktį yra vaiko kosulys. Lekiu tikrinti, pažiūriu, kad kakta šyla ir kartais vidury nakties dar be jokio reikalo duodu vaistų nuo temperatūros. Tam, kad ryte ji nebūtų pakilusi. Tam, kad galėtų nueit į darželį ir nereiktų raudonuot dėl biuletenio bei darbe girdėti: „Turim kažkaip spręst tavo situaciją...“

Viena dviejų vaikų mama pradėjo rašyti tinklaraštį apie motinystę. Buvo toks straipsnis, kuriame sakė, kad kai susilauki vaikų – draugių reikalai ir gyvenimo pasirinkimai atrodo ne tokie reikšmingi.

Melas absoliutus. Smegenų ir širdies man vaikai neužšaldė – myliu savo drauges. Su jomis per daug kartu praeita, kad vos atsiradus pampersams man jų gyvenimai atrodytų neprasmingi.

Melas ir tai, kad kai draugai pasiūlo vakare ką nuveikti, tau labiau patinka likti namie apsiklosčius vaikų pledais. Ne. Kai pasiūlo nueiti į kiną ar paplepėti moteriškai, mintis yra viena: „Maldauju, kad tik vaikai nesusirgtų ir kad tik vyras išleistų.“

Nes normali moteris nori likti moterimi nepaisant to, jog tapo mama. Kiek turėtų nuvažiuot stogas, kad du mėnesius sėdėjus namie nenorėtum kartą iš jų išeiti? Tik leiskit.

Dar feisbuke visos mėgsta rodyti prieš darželio šventes pagamintus rankdarbius.
„Visą naktį darbavausi“, – rašo jos ir įkelia lėktuvą iš tualetinio popieriaus ar nertą mešką. Ok, lėktuvą iš tualetinio ritinėlių sukonstruoti dar galiu, bet nerti, siūti, megzti nemokėjau ir išmokti neturiu noro. Ką darau, kai reikia darželiui? Sukčiauju.

Prašau savo mamos ar močiutės pagalbos. Nuneria gražiausius angeliukus, vaikas daržely pagirtas, o aš su vaikais per tą laiką būnam ir pas senelius pasisvečiavę. Kam vaizduot, neva viską turi atlikti pats? Kai kurių dalykų nemoku ir nuo to blogesne mama netampu.

Nesijaučiu gera mama, kai šaukiu ant vaikų. Bet ir taip būna. Visos dabar taip užsidegusios nesugadinti vaikų, kad bijo jiems ir ką pyptelėti. Scena darželio kieme: mažius išvadina auklėtoją bjauriais žodžiais, paleidžia į ją kamuolį ir gulasi ant grindinio. Mama sako: „Na, Tomukai, nelabai tu čia gražiai padarei. Kokius jausmus jauti, kad taip elgiesi?“

Galiu jus nuraminti. Kaip tuos vaikus beaugintumėt, visi jie užaugę dėl savo psichologinių problemų ieškos jūsų kalčių. Ar per griežta, ar per nuolaidi, gera vis tiek nebūsit. Tai gal geriausia būt savimi?

Būna, kai dukrai užsiožiavus neturi ir jėgų ką besakyti. Rėkia, verkia, o tu tyli ir lauki, kol praeis. Galvoji: „Vis tiek amžinai neverks.“

Arba pratrūksti bartis atgal. Aprėkusi vaiką verkiu ne mažiau, negu jis. Aišku, kai jau nemato. Bet kitąkart ir aš jau būnu išmokusi spręsti situaciją, ir jis. Augame kartu.

Nes niekas negimė tobulas. Nėra tokio dalyko kaip „supermama“. Tupinėjimas apie mažą teroristą nėra gera motinystė. Griežtas elgesys pagal grafiko taisykles ir knygų rekomendacijas, kai vaikas jautrus ir uždaras, irgi ne išeitis. Kiekviena esam, kokia mokam būti ir kartais leidžiam sau išgerti kavos ištiesus kojas, kol jie valgo koldūnus.

Meilė nuo to ne mažesnė. Atsipalaiduokit ir baikit su tuo idealiu gyvenimu feisbuke.