Homoseksualui verkia širdis: „Sunkiausia būna pavasarį“

Kiekvienas sakinys skirtas „saviems“, tai yra tokiems kaip aš. Ir išsilavinusiems žmonėms, kurie supranta mus, o galbūt turi netradicinės orientacijos pažįstamų ar artimų žmonių. 

Aš tai rašau, nes noriu, kad skaitantys žmonės pabandytų įsivaizduoti gyvenimą mano kailyje ir tikiu, kad yra ne vienas, kuris gyvena taip pat tylėdamas, baimėje ir kaip pilka pelė laukdamas, ką likimas atsiųs šiandien. Taigi, likimo rykštė ar gyvenimo išbandymas? 
 
Pagrindinis mitas – gimstama, o ne tampama!  

Niekas, super mamytės ir tėveliai, jūsų vaikų neužkrės ir neužverbuos, neįdiegs potraukip tos pačios lyties asmenis. Kokie gimė, tokie ir bus jūsų vaikučiai. Gal apsigimstama, neneigiu, bet tokių apsigimimų pasaulyje tiesiog būtų per daug. 

Supratau dar vaikystėj, kad kažkas su manim ne taip, bet vis galvojau – išaugsiu ir viskas pasikeis. Bet atėjo ir paauglystė, kol supratau galutinai, kad nepasikeis niekas. Vis eidamas miegoti galvojau: „Atsikelsiu kitą dieną būdamas „normalus“. Bet. 

Paauglystėje pasakiau sau – ne, tu savęs ir jokios merginos neapgaudinėsi, draugams, tėvams ir visiems aplinkiniams neįrodinėsi visiems priimtino vyriškumo. 

Juk tikras vyras – šalia graži mergina, BMW. Tiesiog tobula, bet aš ne toks, aš kitoks. Kalbant apie tą jausmą... Man dabar šiek tiek virš 20, bet vis dar save ėdu ir kalu prie kryžiaus, kodėl aš toks gimiau? Už ką man taip? 

Bet juk žmonėms būna ir baisiau. Turiu kojas, rankas, esu sveikas, šiek tiek su psichika jau darosi negerai, stengiuosi užsiimti man patinkančia veikla, darbu. Perteklinę energiją stengiuosi atiduoti sportui, kitu atveju nežinau, kas su manimi būtų – greičiausiai rimtas ligonis. 

Esminis dalykas yra negalvoti, kas tave traukia, bet užsiimti veikla, tiesiog kažką daryti. Taigi, apie jausmą – paskutiniu metu dažnai aplanko liūdesys ir neviltis, visada piktas ant visų ir užsidaręs nuo viso pasaulio, toks vaizdas, kad gyvenu kitame pasaulyje. 

Skaudžiausia yra tai, jog žinau, kad aš niekada neturėsiu vaikų, normalios šeimos, tiesiog niekada. Ypatingai pavasarį skaudu matyti mieste vaikštančias poras. Mano širdis verkia, kad aš vis vienas ir metai iš metų tas pats. Tiesiog sugebu įrodyti sau, kad aš esu stiprus, kad per daug nebūtų liūdna dėl vienatvės, bet ir tai saviapgaulė. 

Nuolatinis liūdnumas ir ašaros akyse – tokia kasdienybė. Kartais norėčiau išvis pranykti, bet mirties taip bijau.  O kiek mūsų nusižudo...

Kalbant apie mano išvaizdą, džiaugiuosi tuo, kad nesu flamingas. Tai yra be manierų, sportiškas ir, kaip merginos sako, velniškai išvaizdus. Kad jos žinotų, po kokia kauke aš gyvenu. Dažniausiai būnu vienas, nes tiesiog nenoriu nieko matyti. Bendraujant su draugais visada atrodau linksmas, išsišiepęs „prikolistas“, bet tai ir vėl kaukė, kad neparodyčiau savo silpnumo be kaukės niekur ir niekada. Kaip sunku gyventi apsimetinėjant, patikėkit. 

Bijo savęs
  
Esu bailys – bijau savęs ir tokių pačių kaip aš. Logiškai galvojant, mes kaip tik turėtume bendrauti, dalintis įvairiomis patirtimis, bet taip nėra. Meilė, žavesys ar tiesiog pripratimas prie kito žmogaus – nežinau to jausmo, apie kurį tiek daug kalbama. Mano gyvenimo paslaptį žino keli žmonės iš „Grindr“ (gėjų bendravimo programėlė, panaši į gerai žinomą „Tinder“) aplikacijos. Bet aš jų net nepažįstu. 

Neneigsiu, „Grindr sex“ pažinčių programėlę turiu, bet tai daryti su bet kuo manęs nedomina visiškai. Prabuvęs pusantrų metų ir bendravęs su dešimtimis žmonių prisiklausiau įvairių istorijų. Įdomu yra tai, kad mūsų yra tarp visų specialybių atstovų, visuose sluoksniuose. Ir kas įdomiausia, kad kartais bendraudamas gyvai nepasakytum, kad tas žmogus yra toks. Labai džiaugiuosi, kad esu vienas iš tų.

Aišku, neradau to vienintelio, bijau siųsti savo nuotrauką, bet pagrindinis dalykas – aš netikiu, kad per mobiliąją programėlę įmanoma rasti antrąją pusę. Tiesiog netikiu, virtuali erdvė taip ir lieka virtualia. Stebinantis dalykas yra tas, kiek daug mūsų yra. Aš nežinau, niekas to nežino, bet tikrai labai daug. 

Tik žmonės užsislėpę bailiai, tokie kaip aš, bijo išsiskirti iš visuomenės suprantamų normų, gyvena vieni, gyvena su moterimis, nors jiems jų kūnas kelia šleikštulį. Viskas vardan ramybės, suprantu aš juos. Bet ar jūs laimingi? Aš nesijaučiu konkurentu hetero vyrams dėl „patelės“. Turėtumėt padėkoti Dievui, kad mes esam. Konkurencijos mažiau rasti porą. Bet ne, kur tau, išvadinti visokiais žodžiais būnam, taip parodot savo absoliutų vyriškumą.

Stebina bažnyčios požiūris
 
Lietuva maža šalis, mūsų tik apie 2.8 mln. Bet neapykantos vienas kitam daug ir visur. Kodėl negalime būti vieningi ir gerbti vienas kitą nežiūrint į tai, su kuo jis miega, ką jis myli kaip atrodo. Juk mes visi žmonės. Gražios mintys pozityviai skamba, bet taip niekada nebus, nes atsiras, kas viską drasko pradedant bažnyčia, konservatyviais politikais. Kaip gali politikas viešai demonstruoti neapykantą kažkokioms žmonių grupėms ir dar būti demokratinės ES valstybės Seime? 

Gaila, daug kalbame apie įvairias akcijas prieš patyčias, bet tyčiojasi vieni iš kitų suaugę žmonės. Nejučia vaikai tuos pavydžius mato ir iš jų mokosi. Taip sukasi užburtas ratas. O tyčiojamės mes iš silpnų, kas keisčiausia, ir iš nesveikų žmonių. Ir iš homoseksualių asmenų.  

Ganėtinai keistas yra katalikų bažnyčios požiūris į mus. „Žmogus – tai Dievo kūrinys“, – teigia jie. O homoseksualais gimę, taip išeina, velnio kūriniai, ar kas? Puikiai suprantama, tai traktuojama žmonių masėms, kurios nori tai girdėti. Taip kuriama vieša neapykanta mums, kad katalikai mūsų nekęstų, nors seksas tarp vyro ir moters pagal katalikų bažnyčią irgi nuodėmė. 

Lenda skandalai skandaliukai kiekvienais metais tiek iš Vatikano, tiek iš Lenkijos, kur Dievu prisidengdami Dievo tarnai pedofilija ar homoseksualiais santykiais užsiima. Bet jiems sukalbėjus 10 „Sveika Marija“ ir porą kartų keliais aplinkui bažnyčią apėjus nuodėmės bus atleistos. Ar aš tikiu Dievu? Taip, bet katalikų bažnyčia man tiesiog per daug sumaterialėjus. Tiesiog elkimės vieni su kitais taip, kaip norime, kad su mumis elgtųsi.
 
Greičiausiai mano gyvenimas aiškus ir liksiu vienas. Patirsiu orgazmą akims nuo gražių vaikinų ir nieko daugiau, nes baimė yra stipresnė. Šiaip nemanau, kad atlaikyčiau skaudų išsiskyrimą su tuo, ko ir neturiu, ko ir neturėjau.