Manau, kad jei jau religija prisitaiko prie modernėjančios visuomenės ir kunigai nusiteikę parapijiečių akivaizdoje plikinėti su glaudėmis, tai galėtų padaryti ir keletą nuolaidų tikinčiųjų atžvilgiu.
Į bažnyčią nuo mažens
Esu iš religingos šeimos, gana griežtai auklėta tėvų. Esu krikštyta. Priėmusi pirmąją komuniją, bermavota. Nuo mažens sekmadieniais su močiute vaikščiojau į bažnyčią. Su metais apsilakymai pas močiutę, taip pat ir Dievo namuose, vis retėjo. Išvykus studijuoti į bažnyčią nueidavau su tėvais tik per šventes.
Nepaisant gana griežto auklėjimo ir tėvų priekaištų, su širdies draugu nutarėme gyventi susimetę. Ir taip gyvename jau gerus šešerius metus. Apie vestuves kol kas nekalbame ir šios šventės neplanuojame – pirmiausia norime susitaupyti buto įnašui, jį įsirengti, o tada jau gal ir galvoti apie santuoką.
Mes apskritai santuokos labai nesureikšminame. Juo labiau, kad mano vaikinas nėra uolus katalikas. Todėl jei ir tuoksimės, tai greičiausiai išvažiuojamojoje ceremonijoje kokioje rotušėje ar parke.
Klausimai sukėlė šoką
Pradėjau išpažintį savo kasdieninėmis nuodėmėmis, tačiau kunigas manęs, rodėsi, net nesiklauso. Iškart pradėjo klausinėti, ar turiu vaikiną, ar gyvenu su juo, ar miegame vienoje lovoje, ar atliekame intymius reikalus.
Su kiekvienu klausimu vis labiau muisčiausi ir raudonavau. Mano išpažintis priminė kryžminę apklausą, kurios pabaigoje pasijutau visiškai pažeminta.
Kunigas pasakė, kad negali man duoti išrišimo ir aš negaliu priimti komunijos, nes gyvenu su vyru nuodėmėje, nesusituokusi.
Tiek tėvai, tiek močiutė, tiek pusė bažnyčios lydėjo mane žvilgsniu nuo klausyklos, kodėl aš tokia purpurinė, ką jau būsiu prisidirbusi. Buvo gėda, jaučiausi pažeminta.
O po to, kai visi pakilo komunijai, močiutė pradėjo mane baksnoti, kad eičiau kartu. Tačiau aš nepakilau. Pasakiau, kad negaliu, ne kaip jaučiuosi. Pamaniau, jei mane pamatęs kunigas dar nuvytų nuo altoriaus, būtų pažeminimas iki gyvos galvos.
Išvežė į kitą bažnyčią
Deja, bet sužinoję mano pokalbį su kunigu giminaičiai nenusiramino ir nepaliko ramybėje. Kitą kartą man atvykus jau buvo organizuojama kelionė į kitame mieste esančią parapiją pas kitą kunigą. Vylėsi, kad didesnio miesto kunigai bus šiuolaikiškesni, tolerantiškesni ir supratingesni, ne tokie konservatyvūs kaip kaimo.
Ten manęs laukė dar didesnė gėda. Vėl buvau iškamantinėta ir pavaryta nuo altoriaus. Kunigas kalbėjo dar griežtesniu tonu pamokslaudamas, kokią nuodėmę aš darau ir kaip nedelsiant reikia tuoktis bažnyčioje.
Vėl negavusi išrišimo jaučiau didelę gėdą, savigraužą ir pažeminimą. Užuot kalbėjusi maldą bažnyčioje verkiau pasikūkčiodama. Tada išpažinties buvau paskutinį kartą gyvenime, dar vieno tokio pažeminimo nebenorėjau kentėti...
Su vyru gyvename susituokę jau keletą metų. Mūsų santuoka civilinė, tad vis dar gyvename nuodėmėje... Nebevaikštau į bažnyčią, kuriai be tokių nusidėjėlių kaip aš, turbūt tik geriau.
