Tėtis ritosi žemyn
Pačiai ir mano artimiesiems teko pereiti devynis pragaro ratus. Esu įsitikinusi, kad mano tėtį išgelbėjo būtent kodavimas. Jei reikia galiu prisiekti padėjusi ranką ant Biblijos.
Gyvenome šiaurės Lietuvos vienkiemyje. Iki man sukako aštuoneri buvome šeima kaip šeima. Iš pradžių tėtis stikliuką pakeldavo „tik per šventes“, savaitgalį su kaimynais išgerdavo alaus. Tačiau kai bankrutavo įmonė, kurioje jis dirbo, tėtis prarado darbą ir palūžo.
Pačią pirmą savaitę užgėrė juodai. Išsiblaivė, vėl užgėrė. Nuo tada ritosi žemyn.
Sakoma, kad alkoholikas padaro nelaimingus dar mažiausiai penkis žmones. Tėčio priklausomybė padarė nelaimingus mus visus – mamą, kuri negalėjo jo palikti ir jau negalėjo su juo gyventi. Mane ir dvi jaunesnes seseris. Ilgai blaškėmės tarp meilės tėčiui ir neapykantos. Galop neapykanta ir teliko.
Gyvenom kaip baisiame sapne, kur yra du priešingi vienas kitam tėvai. Pirmasis blaivus (rečiau), susivaldantis, kupinas atgailos. Antrasis (per daug dažnai) siaubingas, iš kurio niekada nežinai ko tikėtis. Gėda, baimė ir kaltės jausmas tapo mūsų kasdienybe.
Iš pradžių gerdavo su kompanija, paskui nereikėjo ir jos. Paskui jau lakdavo namie, vienas pats. Išsiblaivydavo porai dienų, užgerdavo savaitėms. Išgėręs norėdavo dar, prasidėdavo priekabės ir riksmai. Ieškodavo paslėptų pinigų, pradėjo tempti iš namų daiktus. Ūkis ir visi darbai liko mamai ir mums. Jis nieko nedarė, net neatnešdavo iš šulinio kibiro vandens.
Nenorėdavom grįžti iš mokyklos į namus, nes nežinojom, kas mūsų laukia. Dar tik pradėjo butelį, mes spėsim pavalgyti ir pasislėpti, kad neprisikabintų? Jau prisilakė, vadinasi, elgsis kaip gyvulys? Gal pasiekė tą stadiją, kai sukyla agresija ir pasipainiojus po ranka gali sulaukti smūgio? Gal vėl paims už kaklo ir smaugs iškėlęs virš grindų, gal švaistysis peiliu? Gal pradės lakti tik vakarop, paskui bujos ir mums reiks bėgti iš namų, slėptis daržinėje, ar šiltnamyje?
Pabėgo iš namų
Iš pradžių palaikiusi mamą, ėmiau ir jos nekęsti. Nesupratau, kodėl mama tamposi su „šituo“, kodėl kenčia jo priekabes ir smurtą. Nesupratau, kodėl prisiėmė šventosios gelbėtojos vaidmenį. Kaip gali skalbti jo užmy...us skudurus, valyti vėmalus, o kitą dieną lyg niekur nieko virti jam pietus?
Prasidėjo konfliktai ir su mama. Priekaištaudavau jai, kad toliau gyvena, o paskui jusdavau mamai gailestį ir verkdavau. Į mokslus, apskritai į viską pasidarė nusispjaut. Pradėjau šlaistytis su draugais, kartais negrįždavau į namus. Paskui jaučiausi siaubingai kalta, bloga dukra. Susitaikydavom, aš susiimdavau, bet tik iki kito karto.
Mano krytis žemyn baigėsi, kai penkiolikmetė išvažiavau gyventi pas tetą į kitą miestą. Sesutės ir mama liko gyventi su „tuo“. Tada tėčio kitaip nevadindavau.
Per pusę metų labai sunkiai įėjau į vėžes, vėl pradėjau mokytis, atsirado noras gyventi ir... mama paslydo ant apledėjusio takelio, susilaužė koją. Teko grįžti į namus, padėti mamai ir rūpintis seserimis.
Prasidėjo epilepsija
Tuo metu tėtis jau buvo pasiekęs dugną. Prieš man atvažiuojant gėrė be sustojimo dvi savaites. Pusę metų jo nemačiau, nepasiilgau, o pamačius net supykino – pamėlęs, juodais paakiais, ištinusiomis lūpomis. Žodžiu, baisus. Kitą rytą išgerti nebuvo ko ir jam prasidėjo epilepsijos priepuolis.
Neapsakomai išsigandau, kai mačiau jį gulintį vidury kambario, tampomą traukulių.
Prisipažįstu, kai tėvą išvežė greitoji, galvoje sukosi baisi mintis. Galvojau: būtų gerai, kad jis niekada negrįžtų ir mūsų daugiau nekankintų...
Būtent tada, ligoninėje tėvas ir apsisprendė įsisiūti torpedą. Manau, pagrindinė priežastis buvo baimė to, kas įvyko namie. Tik tada, po dešimties metų košmaro, jis suvokė turintis alkoholizmo problemą. Esu ir dabar pasiruošusi rankas išbučiuoti gydytojui, kuris pasiūlė šitą išeitį.
Skolinosi pinigų
Pats tėvas norėjo užsikoduoti, pats susitarė su kaimynu, kad jį nuvežtų. Klystat galvodami, kad mums visa tai apmokėjo. Kelias dienas bėgiojau, skolinausi iš visų pažįstamų, kad tik padėtų.
Nežinau, kaip veikia kodavimas. Esu girdėjusi, kad nepadeda. Esu girdėjusi, kad žmonės po kodavimo užgeria baisiau nei prieš tai. Esu girdėjusi, kad kodą galima „nulaužti“. Esu girdėjusi daug, bet faktai tokie – mano tėčiui padėjo.
Prieš mėnesį bus lygiai penkeri metai, kai jis blaivus. Vėl dirba, nors turi problemų su sveikata (dešimtmetis gėrimo nepraėjo be pasekmių), daugiau neskaudina mamos, neskaudina nieko. Yra geras mylintis senelis.
Dėl ministro viskas aišku – farmacininkams uždegama žalia šviesa, pinigai plauks į priklausomybių centrus. Gerbiamas ministras ir jam pritariantys, džiūgauja, kad bus uždrausta tai, kas nepadeda. O aš iš sunkios patirties galiu pasakyti – tegul tai lieka ant jūsų sąžinės, nežinote ką kalbate.
Bijau, provincijos bėdžių ir jų šeimų pagalba nepasieks.
