Autisto mama nori kai ko paprašyti visų, sutikusių ją su sūnumi gatvėje

Nesileisiu į savo gyvenimo detales, nes tai bus tik viena „just story“, tik dar vienas gardus kąsnis piktiems komentatoriams. Nebūsiu Jūsų auka, nes neturiu laiko su Jumis diskutuoti. Svetimo skausmo tikrai nėra. Ir aš nenoriu, kad Jums kartu skaudėtų, ar Jūs manęs gailėtumėtės, pradėtumėt šelpti. Ne! Man to nereikia!

Kodėl rašau Jums, nes noriu paprašyti. Balandis – autizmo supratimo mėnuo. Taigi naudojuosi proga, kaip eilinis vartotojas, kuriam suteikiama galimybė būti išgirstam.

Todėl prašau Jūsų mielieji, Inga, Sauliau, Dalia, Vytautai ir t.t.,

1. Neklauskite manęs apie autizmo priežastis. Aš nežinau! Kreipkitės į mokslininkus, tyrėjus, eruditus. Neturiu laiko gilintis. Nes aš tik mama.
 
2. Atsibodote su savo idiotiškais siūlymais: „O ar bandei X papildų?“, „Sako šitiems vaikams labai padeda įvairių gyvūnų terapijos“, „O darei tyrimus dėl sunkiųjų metalų?“. Aš viską išbandžiau. Jūs per savo gyvenimą neišbandėte tiek „chaleng‘ų“, kiek aš visko su savo vaiku. Atsibodote!

4. Erzina iki beprotybės, kai kokios nors valdiškos įstaigėlės darbuotoja pradeda siūlyti idėją fix: „Susiburkite, nes žinau daugiau tokių tėvelių. Kartu galėtumėt ką nors nuveikti ar suorganizuoti.“

Eikit po velnių! Mano moteriškas „multitaskinimas“ irgi turi ribas. Kokio galo moku mokesčius tam, kad ne tik galvočiau, bet dar ir dirbčiau už Jus. Man jau ir dabar reiktų prezidentūroje pasiprašyti ordino už viso gyvenimo nuopelnus.

P.S. O jeigu gatvėje, parduotuvėje, kavinėje, kieme, mokykloje sutiksite mane su keistuoliu, kurį labai dažnai laikau už rankos, kuris muistosi stovėdamas eilėje, kuris kažką keistai šūkčioja, pradeda linguoti, ar užeina pykčio priepuolis. Būkit malonūs neauklėkite, nekomentuokite. 
Aš būsiu Jums nuoširdžiai dėkinga, jeigu Jūs manęs paklausite: „Ar galėčiau Jums kažkuo padėti...“. Ačiū!!!