Atrodytų, kad neįgalumas dažnai yra neatsakingo elgesio pasekmė ir visuomenės auklėjimui pamokančiomis reklamomis skiriama tikrai daug pastangų. Vis tik, kaip mėgstama sakyti, žinodamas kur krisi, būtinai pagalvę pasidėtum.
Nesu greičio ir ekstremalumų mėgėja. Prieš 11 metų dirbdama banke susižeidžiau nugarą traukdama sunkų maišą su metalinėmis monetomis. Eilinė diena darbe pasibaigė stuburo išvaržos diagnoze ir 3-ios grupės neįgalumu po ilgos reabilitacijos.
Visa laimė, kad darbdaviai suteikė galimybę grįžti atgal į darbą. Banke dirbau tol, kol jis gyvavo, o tada prasidėjo visos „linksmybės“, apie kurias net nebūčiau pagalvojusi. Tyli mano, kaip dirbančiosios diskriminacija, ėmė varyti į neviltį, kai norėdama neužsibūti namuose pradėjau aktyvias naujo darbo paieškas nelaukdama viso to laikotarpio, kurio metu man nedarbo išmokas galėjo mokėti Lietuvos darbo birža.
Eidavau į darbo pokalbius, kuriuose, esu įsitikinusi, kad pasirodydavau tikrai neblogai, taip pat sąžiningai pasakydavau apie savo bėdas dėl stuburo. Dviejų įmonių vadovai tiesiai šviesiai ištarė „ne“ leisdami suprasti, kad tai dėl neįgalumo. Trečioje savo neigiamą atsakymą pateisino, kad esu sena, nors man dar tik 50 metų...
Po trijų „ne“ ryžausi eksperimentui ir naujame darbo pokalbyje apie savo neįgalumą nutylėjau. Ir kaip bebūtų keista – tikau. Netgi galėjau rinktis iš dviejų darboviečių, kurių vienoje darbavausi tol, kol ta įmonė užsidarė.
Laikas bėga, neiname jaunyn, darbą susirasti vis sunkiau ir sunkiau, ypač, jei dėl neįgalumo galimybės visavertiškai dirbti yra ribotos. Šiuo metu dirbu socialinėje įmonėje, kur darbinantis nereikėjo meluoti ir kur turiu sau pakeliamą darbo krūvį.
Svarstant apie neįgaliųjų paleidimą į laisvą rinką, kuri neva išskėstomis rankomis įmonės laukia jų ir iš paskos vaikščiojančių pinigų krepšelių, siūlau pabandyti paieškoti darbo patiems. Ateiti į darbo pokalbius su įvairiomis diagnozėmis, silpna sveikata, prašymais dirbti individualiu krūviu.
Tik darykite tai tie, kurių veidai nėra pažįstami iš laikraščių, žurnalų. Greitai įsitikinsite patys, kad vienu ar kitu būdu jums bus atsakyta, deja. Bet gal prieš priimant sprendimus dėl tūkstančių žmonių likimus galinčių pakeisti reformų tai padėtų įsivaizduoti save mūsų – neįgaliųjų vietoje.
